Simonas Vytautas Narušis

Iš Energetika.
14:34, 3 lapkričio 2017 versija, sukurta Bacauskas (Aptarimas | įnašas)

(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
NarušisV.jpg
SIMONAS VYTAUTAS NARUŠIS gimė 1942 m. kovo 8 d. Kibildžių k., Balninkų vls., Ukmergės aps. Tėvai: Antanas Narušis (1913-1990) ir Teofilė (Purlytė) Narušienė (1917-1992) buvo valstiečiai. Tėvelis, baigęs keturis skyrius, išmoko kalvio amato, be to, mokėjo daryti staliaus darbus. Mama buvo baigusi pradžios mokyklą, mažakalbė, darė visus kaimiškus moteriškus darbus. Šeima susilaukė dviejų sūnų – dvynukų: Simono Vytauto (vėliau tapusiu inžinieriumi elektriku) ir Jono Algirdo (vėliau-kunigas). Tėvelio brolis Simas (1917- 1946) buvo partizanas, slapyvardžiu „Daukantas“, žuvo. Mamos abi seserys su šeimomis buvo ištremtos į Sibirą, vėliau visi grįžo į Lietuvą.

1949 m. Simonas Vytautas pradėjo mokytis Karališkių pradinėje mokykloje. 1954 m. tęsė mokslus Balninkų septynmetėje mokykloje, o 1960 m. baigė jau tapusią vidurine Balninkų mokyklą. 1960 m. įstojo į Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikumą ir 1961 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą. Tris metus tarnavo Polocko raketiniame dalinyje radistu, ten ir išmoko Morzės abėcėlę. 1964 m., grįžęs iš armijos, tęsė mokslus jau reorganizuotame Vilniaus politechnikume, kurį 1966 m. baigė raudonu diplomu (kaip pirmūnas), įsigydamas techniko elektriko specialybę. Tais pačiais metais gavo paskyrimą dirbti į Vilniaus elektros tinklus. Dirbo Pastočių tarnyboje techniku elektriku. 1966 m. įstojo į KPI Vilniaus filialo vakarinį skyrių ir 1972 m. baigė Vilniaus inžinierinį statybos institutą (VISI) įsigydamas inžinieriaus elektriko kvalifikaciją.. 1972 m. su kraštiete Birute Ališauskaite sukūrė šeimą. Vilniaus elektros tinklų Pastočių tarnyboje dirbo meistru, vyresniuoju meistru, viršininko pavaduotoju, o nuo 1983m., viršininkui Albertui Varnai išėjus į pensiją, tapo tarnybos viršininku. 2000 m., vykdant Lietuvos energijos reorganizaciją, tolesniam darbui buvo pervestas į Perdavimo tinklo Vilniaus skyriaus Pastočių sektorių viršininku.

1966 m., atėjus dirbti į Vilniaus elektros tinklus, prasidėjo naujų 35 ir 110 kV pastočių statyba ir kai kurių 35 kV pastočių rekonstravimas į 110 kV įtampos pastotes. Reikėjo užsiimti šių pastočių eksploatacija , remontu ir statomų bei rekonstruojamų pastočių technine priežiūra Vilniaus miesto, Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Širvintų rajonų pastotėse. Nuo 2000 m. prisidėjo Švenčionių rajono 110 kV pastotės, bei Vilniaus antros ir trečios elektrinių 110 kV ir Lietuvos elektrinės 330 kV skirstyklos. 1973 m. prie Nemenčinės į eksploataciją įvesta 330 kV Neries pastotė. Vilniaus mieste 1977 m. pastatyta pirmoji Lietuvoje uždara 110 kV skirstykla, į kurią buvo pakloti 110 kV kabeliai (tap pat pirmieji Lietuvoje) iš Žvėryno pastotės ir Vilniaus antrosios elektrinės. 2003 m. 35 kV Centrinė pastotė rekonstruota į 110 kV pastotę, į ją paklojant dvi 110 kV kabelines linijas iš Šiaurinės pastotės. V. Narušis visada pasireiškė kaip sumanus ir atsakingas vadovas, ypatingai vertinantis geranoriškus šiltus santykius tarp bendradarbių.

Būdamas pensijoje S.V. Narušis lankosi Lietuvos energetikų senjorų klubo renginiuose, dalyvauja molėtiškių, gyvenančių Vilniuje, klubo veikloje, priklauso Balninkų kraštiečių asociacijai, kurios iniciatyva jau išleistos „Prie Piršeno ir Alaušų - Balninkai“ trys prisiminimų knygos.

Red. Vyt. Miškinis


Narušiui75.jpg
S. V. Narušiui-75 (2017 m.). Iš kairės sėdi: S. Kutas, Vl. Buinevičius, V. Blažauskas, S. V. Narušis, A. Stumbras. Stovi II eilėje: V. Šaduikis, V. Mekas, J. Dumbrava, Vyt. Miškinis, Č. Lenickas; III eilėje: R. Milišauskas, Z.Ružinskas, A. Bačauskas, V. Valeika, R. Strazdas, B. Paškevišius.


NarušisJ.jpg





Brolis JONAS ALGIRDAS NARUŠIS, baigęs septynias klases Balninkuose, pas kaimo siuvėją išmoko siuvėjo amato, 1961 – 1964 m. tarnavo armijoje Maskvoje statybininkų batalione dirbdamas siuvėju. Grįžęs iš armijos ir dirbdamas Molėtų, o vėliau Ukmergės buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinatuose, baigė vakarinę vidurinę mokyklą.

1968 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią 1973 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. Pirmuosius trejus metus dirbo vikaru Kauno švč. Jėzaus širdies bažnyčioje (Šančiuose). 1976 m. vyskupų susitarimu tolimesniam darbui skiriamas į Panevėžio katedrą vikaro pareigoms. 1979 m. skiriamas klebonu į Palėvenės parapiją (Kupiškio dekanatas). 1981 m. tolimesniam darbui perkeliamas į Pabiržės (Biržų dekanatas) švč. Trejybės parapiją klebono pareigoms. Čia du metus teko dirbti su tremtyje esančiu J. E. vyskupu Vincentu Sladkevičiumi (vėliau tapusiu kardinolu) iki jam grįžtant į savo vyskupiją – Kaišiadoris. 1991 m. kun. J. A. Narušis paskiriamas į Krekenavos dekanatą Ramygalos šv. Jono krikštytojo parapiją klebonu. Čia su kurso draugais 1998 m. atšventė kunigystės 25-metį. 1999 m. skiriamas į Kupiškio dekanatą Kupiškio Kristaus žengimo į dangų parapijos klebonu. Čia dirbo tik 17 mėnesių. 2000 m. vasario mėn. 05 d., ištikus ūmiam infarktui, staiga mirė. Palaidotas Kupiškio bažnyčios šventoriuje dalyvaujant trims vyskupams ir daugiau kaip 70 kunigų. Po 10 metų ten pat buvo iškilmingai pažymėtos kunigo Jono Algirdo 10-sios mirties metinės, dalyvaujant vyskupams JE J. Preikšui ir JE J. Kauneckui bei dešimčiai kunigų ir broliui Simonui Vytautui.

Visose parapijose, kuriose buvo paskirtas, rūpinosi ne tik pastoraciniu darbu, bet ir remontavo bažnyčias. Daugiausiai padarė Pabiržėje: įdėjo bažnyčioje medines grindis, pakeitė bažnyčios bokštų supuvusias medžio konstrukcijas, perdengė bažnyčios bokštus ir visą stogą skarda, pastatė naują kleboniją ir ūkinį pastatą, atstatė prieš bažnyčią buvusius ir tarybiniais metais nugriautus vysk. M. Valančiaus ir Vytauto Didžiojo paminklus, atstatė griūvančius šventoriaus vartus. Ramygaloje atgavo senąją kleboniją, ją suremontavo, pastatė garažą, perdengė nedidelę dalį bažnyčios stogo. Kupiškyje spėjo perdengti bažnyčios šiaurinę stogo pusę, pastatė garažą. Per 27-rius kunigavimo metus kun. Jonas Algirdas išlaikė griežtą punktualumą, ir per visus šiuos metus kruopščiai ruošdavosi pamokslams, juos pasirašydamas, bet niekad neskaitydavo. Ypatingai gerbė tuos kunigus, kurie mėgo klausyklos darbą, jis ir pats daug laiko praleisdavo klausykloje. Visur, kur tik dirbo, jis mylėjo parapiją ir jos žmones.