Leonas Gudelis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 
14 eilutė: 14 eilutė:
  
 
Būtina pažymėti L. Gudelio aktyvumą visuomeniniame gyvenime: jis darbavosi instituto profsąjungos komitete, „Žinijos“ draugijos veikloje, buvo renkamas instituto mokslinės techninės draugijos pirmininku, išsprendė daug konfliktinių situacijų būdamas ilgamečiu instituto draugiško teismo pirmininku. L. Gudelis pelnė padėkas už kvalifikuotą darbą Kauno miesto Liaudies teisme einant visuomeninio tarėjo pareigas.
 
Būtina pažymėti L. Gudelio aktyvumą visuomeniniame gyvenime: jis darbavosi instituto profsąjungos komitete, „Žinijos“ draugijos veikloje, buvo renkamas instituto mokslinės techninės draugijos pirmininku, išsprendė daug konfliktinių situacijų būdamas ilgamečiu instituto draugiško teismo pirmininku. L. Gudelis pelnė padėkas už kvalifikuotą darbą Kauno miesto Liaudies teisme einant visuomeninio tarėjo pareigas.
L. Gudelis vienas ir su bendraautoriais paskelbė virš 80 mokslinių publikacijų, įvairiose konferencijose ir simpoziumuose perskaitė apie 50 pranešimų. Jam vadovaujant apgintos dvi daktaro disertacijos. Šie daktarai išaugo iki pasauliniu lygiu pripažintų energetikos srities mokslininkų. Bendradarbiai ir kolegos žavėjosi jo fantazijos turtingumu ir minties veržlumu, kai tekdavo spręsti įvairias dalykines problemas, diskutuoti apie meną, literatūrą, teatrą, istoriją ar net globalines žmonijos ateities vizijas. Laikas dar tikslina jo nuveiktų darbų ir išgyventų rūpesčių svarbą, įprasmindamas daugybę atliktų darbų, karštų diskusijų su bendradarbiais, kolegomis, atsakingais įvairių ministerijų ir žinybų darbuotojais. L. Gudelio darbų reikšmė ypač svarbi atkakliai kovojant su biurokratinėmis struktūromis, nuoširdžiai ir principingai ieškant Lietuvai geriausių energetikos plėtros kelių, giliai ir visapusiškai analizuojant šalies energetikos ūkiui aktualias problemas, nuosekliai ir sistemingai buriant darnų ir kūrybingą kompleksinius energetikos tyrimus vykdančios laboratorijos kolektyvą.  
+
L. Gudelis vienas ir su bendraautoriais paskelbė virš 80 mokslinių publikacijų, įvairiose konferencijose ir simpoziumuose perskaitė apie 50 pranešimų. Jam vadovaujant apgintos dvi daktaro disertacijos. Šie daktarai išaugo iki pasauliniu lygiu pripažintų energetikos srities mokslininkų. Bendradarbiai ir kolegos žavėjosi jo fantazijos turtingumu ir minties veržlumu, kai tekdavo spręsti įvairias dalykines problemas, diskutuoti apie meną, literatūrą, teatrą, istoriją ar net globalines žmonijos ateities vizijas. Laikas dar tikslina jo nuveiktų darbų ir išgyventų rūpesčių svarbą, įprasmindamas daugybę atliktų darbų, karštų diskusijų su bendradarbiais, kolegomis, atsakingais įvairių ministerijų ir žinybų darbuotojais. L. Gudelio darbų reikšmė ypač svarbi atkakliai kovojant su biurokratinėmis struktūromis, nuoširdžiai ir principingai ieškant Lietuvai geriausių energetikos plėtros kelių, giliai ir visapusiškai analizuojant šalies energetikos ūkiui aktualias problemas, nuosekliai ir sistemingai buriant darnų ir kūrybingą kompleksinius energetikos tyrimus vykdančios laboratorijos kolektyvą.
 +
 
 +
L. Gudelis užaugino 5 sūnus, susilaukė 9 anūkų, 3 proanūkių, 2 proproanūkių.  
  
 
Parengė Vaclovas Miškinis
 
Parengė Vaclovas Miškinis
  
'''Iš Leono Gudelio biografijos prisiminimų'''
+
'''Iš Leono Gudelio autobiografijos prisiminimų'''
  
 
1955 metais grįžau į Lietuvą iš Moldavijos, kur baigus institutą, buvau išsiųstas dalyvauti Dubasarių hidroelektrinės statybose. Grįžęs dirbau Kauno elektros tinkluose, faktiškai tinklų vyresniuoju inžinieriumi. Darbo esmė buvo menkai kūrybinė – kabelinių ir oro linijų priežiūra ir remontas. Poreikis kūrybai 1957 metais mane nuvedė į Lietuvos Mokslų Akademijos energetikos ir elektrotechnikos institutą (dabar Lietuvos energetikos institutas). Pirmuosius metus dirbau, tirdamas mažųjų hidroelektrinių darbo režimus ir jų efektyvumą. Pamačiau, kad ši krašto elektrifikavimo ir mokslinių tyrimų kryptis yra absoliučiai neperspektyvi. Bandžiau stoti į aspirantūrą pas Latvijos Mokslų Akademijos elektros tinklų ir sistemų sektoriaus vadovą dr. J. Mazurą. Jis negalėjo priimti, o paklaustas apie galimybes pas elektros tinklų specialistus Leningrade paaiškino, kad ten labai uždara grupė, kuri tikrai neįsileis. Vis dėlto 1958 m. aspirantūrą pradėjau Leningrade TSRS Mokslų Akademijos Inžinerinės ekonomikos institute, kai laboratorijos vadovas J. Heleris kreipėsi į  TSRS akademiką L. Melentjevą,  kad padėtų gabiam jaunuoliui iš Pabaltijo. Nuvažiavus į Leningradą akad. L. Melentjevas pasiūlė prof. dr. B. Aizenbergui būti mano mokslinio darbo vadovu. Į katedrai primestą pašalinį visi kreipdavosi „tovarišč Gudelis“.
 
1955 metais grįžau į Lietuvą iš Moldavijos, kur baigus institutą, buvau išsiųstas dalyvauti Dubasarių hidroelektrinės statybose. Grįžęs dirbau Kauno elektros tinkluose, faktiškai tinklų vyresniuoju inžinieriumi. Darbo esmė buvo menkai kūrybinė – kabelinių ir oro linijų priežiūra ir remontas. Poreikis kūrybai 1957 metais mane nuvedė į Lietuvos Mokslų Akademijos energetikos ir elektrotechnikos institutą (dabar Lietuvos energetikos institutas). Pirmuosius metus dirbau, tirdamas mažųjų hidroelektrinių darbo režimus ir jų efektyvumą. Pamačiau, kad ši krašto elektrifikavimo ir mokslinių tyrimų kryptis yra absoliučiai neperspektyvi. Bandžiau stoti į aspirantūrą pas Latvijos Mokslų Akademijos elektros tinklų ir sistemų sektoriaus vadovą dr. J. Mazurą. Jis negalėjo priimti, o paklaustas apie galimybes pas elektros tinklų specialistus Leningrade paaiškino, kad ten labai uždara grupė, kuri tikrai neįsileis. Vis dėlto 1958 m. aspirantūrą pradėjau Leningrade TSRS Mokslų Akademijos Inžinerinės ekonomikos institute, kai laboratorijos vadovas J. Heleris kreipėsi į  TSRS akademiką L. Melentjevą,  kad padėtų gabiam jaunuoliui iš Pabaltijo. Nuvažiavus į Leningradą akad. L. Melentjevas pasiūlė prof. dr. B. Aizenbergui būti mano mokslinio darbo vadovu. Į katedrai primestą pašalinį visi kreipdavosi „tovarišč Gudelis“.

Dabartinė 11:52, 11 Spalio 2019 versija

L. Gudelis.jpg

Leonas Gudelis gimė 1926 m. rugsėjo 18 d. Rygoje, lietuvių šeimoje. Tėvas Petras – Lietuvos karininkas, motina Aurelija – mokytoja. Leonas Rygoje baigęs lietuvių pradinę mokyklą, 1940 m. persikėlė į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, kur ir prabėgo sunkūs Antrojo pasaulinio karo metai, nelengvi pokario išbandymai, mokslai „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Ją baigęs 1946 metais įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Technikos fakultetą. Su pagyrimu baigė Kauno Politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), Elektrotechnikos fakultetą. 1951 m. įgijęs elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko diplomą, metus dirbo inžinieriumi Petrašiūnų elektrinėje, o 1952 m. pabaigoje buvo pasiustas į Moldaviją dalyvauti Dubosarių hidroelektrinės statyboje. Pradžioje ėjo inžinieriaus, vėliau elektros tinklų ir pastočių rajono viršininko pareigas. 1955 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Kauno elektros tinkluose, faktiškai vyr. inžinieriumi, tačiau poreikis kūrybai 1957 m. atvedė L. Gudelį į Lietuvos MA energetikos ir elektrotechnikos institutą (dabar Lietuvos energetikos institutas). Padirbėjęs jaunesniuoju mokslo darbuotoju, jau po metų įstojo į instituto aspirantūrą. Savo mokslinius tyrimus jis apibendrino technikos kandidato (dabar daktaro) disertacijoje „Miesto skirstomųjų elektros tinklų techninių ekonominių rodiklių tyrimai“ (mokslinis vadovas prof. B. Aizenbergas), kurią apgynė 1962 m. ir po metų tapo vyresniuoju mokslo darbuotoju. Jam teko atsakomybė suformuoti institute naują mokslo tyrimų kryptį – aukštos įtampos skirstomųjų tinklų statybos ir rekonstrukcijos optimizavimo tyrimai. Atlikti tyrimai padėjo išryškinti žemės ūkio elektrifikavimo krytis. Energetikos ugdymo komisijai ir pramonės statybos projektavimo institutui buvo parengtos rekomendacijos, skirtos racionaliam elektros tinklų spinduliui nustatyti. Remiantis L. Gudelio rekomendacijomis, buvo sudaryta Lietuvos elektros 10 kV tinklų schema. Tęsiant šiuos darbus, buvo rengiami elektros energetikos sistemos optimalios plėtros tyrimai.

L. Gudelio moksliniai darbai įrodė jo analitinius sugebėjimus ir pajėgumą sėkmingai spręsti svarbias energetikos problemas. 1968 m. jam buvo suteiktas vyresniojo mokslo bendradarbio vardas. Jam vadovaujant tuo metu pradėti tyrimai, kurių tikslas –detaliau analizuoti energetikos ūkio vystymo kryptis. Energijos poreikiams prognozuoti bei kuro ir energijos balansui optimizuoti pradėta taikyti matematinio modeliavimo metodus ir elektroninę skaičiavimo techniką, kas leido institutui teikti vyriausybei naujausiais moksliniais metodais pagrįstas rekomendacijas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje atlikti preliminarūs Lietuvos kuro ir energijos balanso optimizaciniai skaičiavimai parodė, kad būtina sudaryti tokį energetikos ūkio matematinį modelį, kuris leistų išsamiai aprašyti Lietuvos energetikos sistemas, įvertinant specifines kuro ir energijos tiekimo sąlygas, pramonės bei žemės ūkio plėtotės kryptis ir kitus ypatumus. Šiam tikslui buvo analizuojamos energetikos objektų bei kuro ir energijos vartotojų techninės ekonominės charakteristikos, stambių objektų ir būdingų vartotojų grupių darbo režimai, jų aprašymo matematiniame modelyje būdai.

Laboratorijoje, bendradarbiaujant su tuometines Vakarų Vokietijos mokslininkais, buvo parengtas blokinis kuro ir energetikos komplekso optimizavimo modelis, kuris įgalino visapusiškai įvertinti energetikos sistemų ir energijos vartotojų specifinius ypatumus bei gana detaliai aprašyti visus pagrindinius Lietuvos energetikos objektus ir energijos išteklių vartotojus, įvertinti jų tarpusavio ryšius ir išorinius ryšius su šalies ekonomika. Šie tyrimai lėmė kokybinį postūmį kuriant tokiai analizei reikalingą informacinę bazę, visų pirma parengiant energijos poreikių prognozes. Tuo metu L. Gudelis reikšmingai prisidėjo prie energijos poreikių prognozavimo metodikos ir atitinkamų algoritmų sukūrimo.

Pradėjus statyti energetikos objektus (Ignalinos AE, Kaišiadorių HAE), turinčius reikšmę visai Jungtinei Sovietų Sąjungos Šiaurės vakarų elektros energetikos sistemai (JEES), ir vyriausybei pavedus ištirti tolesnio Ignalinos AE plėtimo iki 9 ar net 12GW galios, reikėjo iš naujo peržiūrėti ir Lietuvos energetikos sistemos funkcionavimo sąlygas ir jos tolesnės plėtros kryptis, statant naujas 110 ir 330 kV įtampos linijas šalies teritorijoje ir stiprinant jos išorinius ryšius. L. Gudelio vadovaujama mokslininkų grupė, atliko tyrimus, skirtus kompleksiškai įvertinti elektrą generuojančius šaltinius ir akumuliacines šilumos vartotojų sistemas. Atlikti optimizaciniai skaičiavimai suteikė galimybę išanalizuoti tarpsisteminius elektros srautus ir galimų naujų energetikos objektų statybos šiame regione tikslingumą, įvertinant vartotojų – reguliatorių vystymo kryptis, elektrinių šilumos akumuliacinių įrenginių panaudojimo ekonominį efektyvumą. Tyrimų rezultatai ir rekomendacijos buvo pateiktos Respublikos vyriausybei, didelio dėmesio sulaukė jų svarstymas Sovietų Sąjungos MA Kompleksinių energetikos problemų mokslinės tarybos plenumuose Sankt Peterburge (1984 m.) ir Kaune (1985 m.).

L. Gudelis buvo aktyvus dalyvis ir vienas pagrindinių vykdytojų atliekant tuos tyrimus, kuriuos Kompleksinių energetikos tyrimų laboratorija rengė Respublikos vyriausybės ir Lietuvos MA Prezidiumo pavedimu. Vieni darbai buvo vykdomi tiesiogiai Respublikos vyriausybei pavedus ištirti aktualias energetikos ūkio problemas, kiti – rengiant įvairias kompleksines programas ir pateikiant ministerijoms bei žinyboms rekomendacijas, formuojančias energetikos politiką. Tarp jų galima paminėti: racionalių naftos produktų talpų nustatymas ir jų išdėstymas Lietuvoje, automobilių kuro degalinių plėtotė bei jų racionalus išdėstymas, ilgalaikė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa, programa „Medžiagų imlumas – 90“, kuri numatė įdiegti daugybę priemonių lyginamosioms energijos ir medžiagų sąnaudoms mažinti visose ūkio šakose, ir kt.

L. Gudelio veikla buvo labai įvairiapusė. Jis reikšmingai prisidėjo prie Kauno politechnikos institute vykdytų rašto ženklų ir kalbos signalų atpažinimo, algoritmų ir skaitymo automatų kūrimo, visasąjunginiu ir respublikinių konferencijų organizavimo, tyrimų darbo ataskaitų ir publikacijų rengimo. Šie tyrimai reikalaudavo geros fantazijos, daug valios, atkaklumo, aštraus proto ir sutelkto dėmesio. Būtent šios L. Gudelio savybės pagelbėdavo atpažinimo tyrimus vykdžiusių mokslininkų grupei ieškoti sprendimų sudėtingose situacijose. Porą dešimtmečių L. Gudelis ėjo Elektrotechnikos fakulteto Valstybinės egzaminų komisijos pirmininko pareigas, pasižymėdamas reiklumu ir tolerancija. Reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos MA energetikos ugdymo komisijos veiklos ir pagrindinių jos darbo krypčių formavimo.

Būtina pažymėti L. Gudelio aktyvumą visuomeniniame gyvenime: jis darbavosi instituto profsąjungos komitete, „Žinijos“ draugijos veikloje, buvo renkamas instituto mokslinės techninės draugijos pirmininku, išsprendė daug konfliktinių situacijų būdamas ilgamečiu instituto draugiško teismo pirmininku. L. Gudelis pelnė padėkas už kvalifikuotą darbą Kauno miesto Liaudies teisme einant visuomeninio tarėjo pareigas. L. Gudelis vienas ir su bendraautoriais paskelbė virš 80 mokslinių publikacijų, įvairiose konferencijose ir simpoziumuose perskaitė apie 50 pranešimų. Jam vadovaujant apgintos dvi daktaro disertacijos. Šie daktarai išaugo iki pasauliniu lygiu pripažintų energetikos srities mokslininkų. Bendradarbiai ir kolegos žavėjosi jo fantazijos turtingumu ir minties veržlumu, kai tekdavo spręsti įvairias dalykines problemas, diskutuoti apie meną, literatūrą, teatrą, istoriją ar net globalines žmonijos ateities vizijas. Laikas dar tikslina jo nuveiktų darbų ir išgyventų rūpesčių svarbą, įprasmindamas daugybę atliktų darbų, karštų diskusijų su bendradarbiais, kolegomis, atsakingais įvairių ministerijų ir žinybų darbuotojais. L. Gudelio darbų reikšmė ypač svarbi atkakliai kovojant su biurokratinėmis struktūromis, nuoširdžiai ir principingai ieškant Lietuvai geriausių energetikos plėtros kelių, giliai ir visapusiškai analizuojant šalies energetikos ūkiui aktualias problemas, nuosekliai ir sistemingai buriant darnų ir kūrybingą kompleksinius energetikos tyrimus vykdančios laboratorijos kolektyvą.

L. Gudelis užaugino 5 sūnus, susilaukė 9 anūkų, 3 proanūkių, 2 proproanūkių.

Parengė Vaclovas Miškinis

Iš Leono Gudelio autobiografijos prisiminimų

1955 metais grįžau į Lietuvą iš Moldavijos, kur baigus institutą, buvau išsiųstas dalyvauti Dubasarių hidroelektrinės statybose. Grįžęs dirbau Kauno elektros tinkluose, faktiškai tinklų vyresniuoju inžinieriumi. Darbo esmė buvo menkai kūrybinė – kabelinių ir oro linijų priežiūra ir remontas. Poreikis kūrybai 1957 metais mane nuvedė į Lietuvos Mokslų Akademijos energetikos ir elektrotechnikos institutą (dabar Lietuvos energetikos institutas). Pirmuosius metus dirbau, tirdamas mažųjų hidroelektrinių darbo režimus ir jų efektyvumą. Pamačiau, kad ši krašto elektrifikavimo ir mokslinių tyrimų kryptis yra absoliučiai neperspektyvi. Bandžiau stoti į aspirantūrą pas Latvijos Mokslų Akademijos elektros tinklų ir sistemų sektoriaus vadovą dr. J. Mazurą. Jis negalėjo priimti, o paklaustas apie galimybes pas elektros tinklų specialistus Leningrade paaiškino, kad ten labai uždara grupė, kuri tikrai neįsileis. Vis dėlto 1958 m. aspirantūrą pradėjau Leningrade TSRS Mokslų Akademijos Inžinerinės ekonomikos institute, kai laboratorijos vadovas J. Heleris kreipėsi į TSRS akademiką L. Melentjevą, kad padėtų gabiam jaunuoliui iš Pabaltijo. Nuvažiavus į Leningradą akad. L. Melentjevas pasiūlė prof. dr. B. Aizenbergui būti mano mokslinio darbo vadovu. Į katedrai primestą pašalinį visi kreipdavosi „tovarišč Gudelis“.

Pirma užduotis buvo paruošti referatą apie miesto elektros tinklų skaičiavimo metodikas. Referate įrodžiau, kad miestuose esminiai pasikeitus jų užstatymui: iš perimetrinio pagal gatves – namas prie namo į laisvą užstatymą apibrėžtoje teritorijoje, esamos elektros tinklų skaičiavimo formulės netikslios. Netikslios ir mano vadovo siūlomoje ir jo pagrindinio oponento metodikose. Įrodžiau naują formulę, kad tiesa yra tarp abiejų skaičiavimų. Perskaitęs vadovas paklausė, ar sutikčiau savo referatą paskelbti straipsniu instituto ruošiamame leidinyje. Atspausdino. Po to katedroje aš jau tapau „Leonas Petrovič“. Ir man pasiūlius į aspirantūrą mūsų katedros bendradarbį Petrą Grėbliką, dr. Aizenbergas sutiko būti jo aspirantūros vadovu.

1962 metais apgyniau disertaciją „Miestų skirstomųjų elektros tinklų techninių ir ekonominių rodiklių tyrimai" technikos mokslų kandidato vardui. Atvažiavęs į P. Grebliko disertacijos gynimą Kaune prof. B. Aizenbergas susipažino KPI elektros sistemų katedros vedėju doc. L. Kaulakiu. Susipažinęs su L. Kaulakio darbais primygtinai pasiūlė jam ginti daktarinę disertaciją iš darbų visumos ir apsiėmė jam oponuoti. Nors L. Kaulakis buvo įsitikinęs, kad neturėdamas tinkamo paruošto atskiro darbo, todėl visai negalįs ir nesiruošiąs ginti, 1966 metais L. Kaulakis disertaciją habilituoto mokslų daktaro vardui pagal darbų visumą sėkmingai apgynė, o 1969 metais tapo profesoriumi.