Stanislovas Veinšreideris

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Veinsreideris.jpg
STANISLOVAS VEINŠREIDERIS gimė 1938 m. sausio 5 d. tuometinio Dotnuvos valsčiaus (dabar Kėdainių sav.) Šalčmirių kaime, valstiečių Edvardo ir Marijos Veinšreiderių šeimoje mamos tėvui Antanui Liaugaudui priklausančiame 20 hektarų ūkyje. Vėliau tėvai netoli Krakių  nusipirko dar 40 hektarų žemės, kurią valdė iki rusų  okupacijos.

Pradžioje mokėsi už penkių kilometrų nuo namų esančioje Stolypino liaudies mokykloje, paskui kituose likusiuose karo metu nesusprogdintuose rūmuose įsikūrusioje Dotnuvos Akademijos gimnazijoje. Vėliau gimnazijos rūmus užėmė kolūkio pirmininkus  mokanti mokykla, ir mokiniai tapo "benamiai", buvo mokomi skirtinguose namuose, kur tik atsirasdavo laisva patalpa. Stanislovas mokėsi gerai. Visada klasėje buvo pirmas arba antras mokinys. Mokytojai buvo įvairūs, kartais, matyt, jų trūkdavo,  todėl ateidavo mokytojauti Selekcijos stoties mokslininkai. Bebaigiant vidurinę mokyklą 1956 metais mokyklą sukrėtė saugumas (KGB). Per  Velykas parke ant vandentiekio bokšto buvo iškelta lietuviška trispalvė vėliava. Tai padarė Stanislovo klasės mokinys Jonas Burnys, už ką jis Magadane praleido penkerius metus.

1961 metais Stanislovas Veinšreideris baigiė Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) mechanikos fakultetą. Tais pačiais metais buvo baigiami ruošti pamatai Lietuvos elektrinės montavimui. Tai buvo grandioziniai darbai. Kartu buvo statoma ir gyvenvietė, kas buvo neįprasta Sovietų Sąjungoje. Ten statytojai gyvendavo vagonėliuose. Pasiprašė priimamas, ir tais pačiais 1961 m. gruodžio 16 dieną buvo priimtas į Lietuvos elektrinės būsimuose Elektrėnuose direkciją. Gavo ir dviejų kambarių butą (buvo vedęs).

Direkcijos vadovai lankėsi kitose Sovietų Sąjungos elektrinėse. Pastebėjo, kaip nepatikimai jos dirba: po montavimo dar ilgą laiką negalėdavo bloko paleisti, o paleistas dažnai sustodavo. Buvo priimtas sprendimas paimti metalo kontrolę į savo rankas. Pirmiausiai reikėjo organizuoti, kad nepatektų nelegiruoto plieno vamzdžiai ten, kur turi būti pagaminti iš legiruoto plieno. Jeigu tai atsitinka tarp kaitinimo paviršių vamzdelių, turime plyšimą, bet jeigu taip atsitinka vamzdynuose, tai jau katastrofa. Antras svarbus pasitaikantis faktorius – suvirinimo darbų kokybė, tiek gamykloje, tiek montavimo metu. Ir dabar tai nenuostabu, prisimenant kokia tuo metu buvo įranga.  Lietuvoje pradėti gaminti VD-301 suvirinimo aparatai buvo vos ne stebuklas, nebuvo dabar įprastų kampinių šlifavimo mašinėlių, kokybiškų rankinio lankinio suvirinimo elektrodų.

Šitą darbą teko organizuoti ir vykdyti Stanislovui. Buvo surasta daugybė klaidingai įvirintų vamzdžių, šimtai nekokybiškai suvirintų siūlių. Rezultate visi blokai buvo paleisti iš pirmo karto, per visą eksploatacijos laiką nebuvo dėl šių priežasčių nei vieno sustojimo. Vėliau reikėjo užsiimti metalo plyšimų priežasčių nustatymu, remonto technologijų kūrimu, pakeitimo terminų nustatymu. Tuo Sovietų sąjungoje užsiiminėjo  eilė tyrimo institutų. Teko su jais bendrauti. Lietuvos elektrinėje buvo vieni iš pirmųjų aukšto ir virškritinio parametrų 150 ir 300 MW blokai, todėl ir institutams ne viskas buvo žinoma,  mokslininkai dažnai čia lankydavosi, domėjosi problemomis. "Su kai kuriais garbiais mokslininkais buvau gerai pažįstamas. Džiaugiuosi, kad buvau pažįstamas su CKTI žinomu mokslininku  Viktoru Nikolajevičium Zemzinu, kuris, kaip  vėliau paaiškėjo, buvo įslaptintas kosminių laivų ir raketų suvirinimo technologijų kūrėjas, didžiąją gyvenimo dalį paskyręs skirtingų legiruotų plienų suvirinimui, storasienių indų su įtrūkimais ir lieto plieno detalių   remontui suvirinimu, austenitinio plieno vamzdynų ir skirtingo plieno detalių suvirinimui. Jam galėjau skambinti bet kuriuo metu." Dirbdamas tokioje aplinkoje S. Veinšreideris įsitraukė į mokslinę veiklą. 1972 m. Kauno politechnikos institute apgynė disertaciją, buvo suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. Buvo pirmasis elektrinės darbuotojas, apgynęs disertaciją ir pirmasis metalotyros mokslininkas Lietuvos energetikos sistemoje.  1993 m. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo mokslinį laipsnį į technikos mokslų daktaro.

Pabaigus statyti Lietuvos elektrinę, prasidėjo kitų elektrinių  statybos Lietuvoje darbai. 1973 m. birželio 8 d.  buvo pervestas dirbti į Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą Vilniuje. Sukūrė joje metalų ir suvirinimo tyrimų tarnybą. Koordinavo Kauno, Mažeikių, Vilniaus šiluminių elektrinių metalų ir suvirinimo kontrolės darbus, ypatingą dėmesį skyrė daug metų dirbusių metalų būklės tyrimams. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir seminaruose.

Sąjūdžio laikais dalyvavo beveik visuose stambesniuose mitinguose  ir subuvimuose Katedros aikštėje ir Vingio parke, Profsąjungų ir Verkių rūmuose.   Atgavus Nepriklausomybę  prasidėjo energetikos reorganizacija, bet ne tokia, kokios tikėjosi energetikos specialistai. Metalų ir suvirinimo tarnyba buvo atskirta nuo AB Lietuvos energijos. Ją priglaudė  buvusi geriausia sovietų laikais  Kauno energetikos remonto įmonė. Taip prie jos 2000 m. rugsėjo mėn.  buvo įkurtas Metalų ir suvirinimo centras. Pradėjo dirbti konkurso sąlygomis. Keistai buvo skelbiamos konkurso sąlygos metalo kontrolės objektui, kartu reikėjo pateikti ir kontrolės planą ir įvykdymo kainą. Todėl, norint laimėti mažiausią kainą, pakakdavo numatyti mažesnį planą. Tai absurdas, galintis privesti prie nelaimės. Apie įmonės  generalinį direktorių K. Navicką patys geriausi Stanislovo prisiminimai. Jis suprato elektrinių metalo priežiūros svarbą. Bet atėjo laikas naikinti ir pačią Kauno energetikos remonto įmonę. Buvo atleistas generalinis direktorius, o po to visi kiti kvalifikuoti darbuotojai. Pagaliau buvo panaikinta ir pati įmonė. S. Veinšreideriui buvo pasiūlyta atsiskirti ir įkurti savarankišką įmonę, bet, matydamas tvarką Lietuvoje, atsisakė.  "Energetikoje ėmė dirbti anksčiau joje nedirbę žmonės, dažniausiai vadybininkai ar vadybininkės, metalų kontrolės taisykles rašyti nenutuokiantys apie tai žmonės. Matydamas kaip ir kas vyksta, ir dabar manau, kad savo laiku priėmiau teisingą sprendimą – išeiti į pensiją."   Turi du brolius ir seserį, sūnų ir dukrą, du jau suaugusius anūkus.

Red. Vytautas Miškinis


STANISLOVAS VEINŠREIDERIS. Autobiografija.

Gimiau 1938 m. sausio 5 d. tuometinio Dotnuvos valsčiaus (dabar Kėdainių raj.) Šalčmirių kaime, valstiečių Edvardo ir Marijos Veinšreiderių šeimoje mamos tėvui Antanui Liaugaudui priklausančiame 20 hektarų ūkyje. Vėliau tėvai netoli Krakių  nusipirko dar 40 hektarų žemės, kurią valdė iki rusų  okupacijos. Atsimenu kaip karui baigiantis ir danguje pasirodžius rusų lėktuvams vežimu parvažiavome į senelio ūkį ir daugiau ten nepasirodėme. Kaip pasakojo tėvas, jo tėvas- mano senelis, susitikęs giminaitį dar kalbėdavosi tarp savęs vokiškai. Tėvo mama, mano senelė, buvo bajoraitė, todėl tėvas mokėjo ir lenkiškai, nors šiaip kalbėjo lietuviškai. Mama Marija Liaugaudaitė augo bajorų šeimoje carinės Rusijos Ministro Pirmininko A. Stolypino dvare netoli Kėdainių Kalnaberžėje, kur vasarą Premjeras su šeima atostogaudavo. Senelis Antanas Liaugaudas buvo šio dvaro ūkvedys. Nors baudžiava Rusijoje jau buvo panaikinta,  bet Rusijoje beveik niekas nepasikeitė. Tuo tarpu Lietuvoje jau atsirado atskiri privatūs ūkiai. Stolypinas važinėjo po kaimyninius ūkius ir sėmėsi patyrimo, norėjo paskleisti  šį patyrimą visoje Rusijoje. Prie Dotnuvos nupirko dvarą, ten pastatė ir šiandien stovinčią liaudies mokyklą, įkūrė aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, kurią Nepriklausomybės  metais Lietuva pavertė Žemės ūkio  technikumu , o vėliau Žemės ūkio Akademija. Pati gyvenvietė ėmė vadintis Dotnuvos Akademija.

1905 metais Peterburge taip vadinami revoliucionieriai, daugiausiai žydai, suagitavo sukilti paprastus žmones. Stolypino nurodymu minia buvo sušaudyta ir kurį laiką buvo ramu. Revoliucionieriai suprato, kad kol bus gyvas Stolypinas, jiems savo tvarkos padaryti nepavyks. Pradžioje buvo manyta Stolypiną nužudyti Kalnaberžėje, bet persigalvojo. Tą bandė padaryti dar kelis kartus kitur. Buvo sužalota duktė. Pagaliau  tai padarė 1911 metais Bogrovas Kijevo  teatre spektaklio pertraukos metu.  Jeigu būtų nenušovę, gal būt kitaip  būtų vykusi istorija. Gal būt nebūtų įvykęs Pirmas pasaulinis karas, nebūtų įvykusi Vasario revoliucija ir Spalio perversmas. Nebūtų žuvę milijonai žmonių. Bet kaip tai paliestų Lietuvą? Ar Lietuva, nors ir labai sunkiai, būtų atgavusi Nepriklausomybę?   Po Stolypino žūties jo žmona iki Pirmojo pasaulinio karo liko gyventi Kalnaberžėje. Jai ten patiko, skyrė lėšas dvarui prižiūrėti.

Pirmo pasaulinio karo metu vokiečiams artejant prie Lietuvos, buvo liepta su visu turtu ir gyvuliais trauktis į Rusijos gilumą. Ten senelio šeima sutiko revoliucijos baisumus. Buvo paėmę senelį sušaudyti, bet kažkaip darbininkai apgynė. Matyt, buvo geras ponas. Artimai mama matė kruvinus Felikso Dzeržinskio darbus. Net man mažam vis kartodavo, koks jis buvo budelis.

Rusijoje  siautė maras. Ten mama palaidojo savo mamą ir brolį. Grįžo, kai 1920 metais Leninas pasirašė sutartį dėl Lietuvos nepriklausomybės. Buvo paduoti traukiniai grįžimui į Lietuvą. Lietuvoje senelis pateikė dokumentus, kad yra 1863 m. sukilimo dalyvio palikuonis ir gavo  20 ha žemės su teise pasirinkti.

Mama dirbo Osovskio knygyne Kaune. Ten lankėsi daug to meto šviesuolių, kurie rūpinosi žmonių švietimu Lietuvoje. Jie įkalbėjo eiti mokytojauti. Eilę metų ji mokytojavo Žeimių pradžios mokykloje. Senelis jau buvo pagyvenęs. Reikėjo padėti šeimininkauti, ir mamai teko grįžti pas senelį. Ten ir ištekėjo. Ten ir mes visi gimėme ir užaugome.

Paskui buvo įkurti kolchozai. Patekome į Žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio teritoriją. Įvairūs buvo jo vadovai. Vienas jų, norėdamas paspartinti gyventojų pašalinimą iš savo sodybų, sugalvojo net dar sumažinti arus (pasodybinį sklypą) prie namų.

Pradžioje mokiausi už penkių kilometrų nuo namų esančioje Stolypino liaudies mokykloje, paskui kituose likusiuose karo metu nesusprogdintuose rūmuose įsikūrusioje Dotnuvos Akademijos gimnazijoje. Vėliau gimnazijos rūmus užėmė kolūkio pirmininkus  mokanti mokykla, ir mes tapome benamiai, buvome mokomi skirtinguose namuose, kur tik atsirasdavo laisva patalpa. Mokiausi gerai. Visada klasėje buvau pirmas arba antras mokinys. Mokytojai buvo įvairūs, kartais, matyt, jų trūkdavo,  todėl ateidavo mokytojauti Selekcijos stoties mokslininkai. Apie juos patys geriausi prisiminimai.

Bebaigiant vidurinę mokyklą 1956 metais mokyklą sukrėtė saugumas (KGB). Per  Velykas parke ant vandentiekio bokšto buvo iškelta lietuviška trispalvė vėliava. Tai padarė mūsų klasės mokinys Jonas Burnys, už ką jis Magadane praleido penkerius metus.

1961 metais baigiau Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) mechanikos fakultetą.Tais pačiais metais buvo baigiami ruošti pamatai Lietuvos elektrinės montavimui būsimuose Elektrėnuoe. Tai buvo grandioziniai darbai. Buvau motociklu porą kartų pažiūrėti. Kartu buvo statoma ir gyvenvietė, kas buvo neįprasta Sovietų Sąjungoje. Ten statytojai gyvendavo vagonėliuose. Panorau ten dirbti. Buvau vedęs. Pasiprašiau priimamas, ir tais pačiais 1961 m. gruodžio 16 dieną buvau  priimtas į Lietuvos elektrinės direkciją. Gavau ir dviejų kambarių butą. Direkcijos vadovai lankėsi kitose Sovietų Sąjungos elektrinėse. Pastebėjo, kaip nepatikimai jos dirba: po montavimo dar ilgą laiką negalėdavo bloko paleisti, o paleistas dažnai sustodavo. Buvo priimtas sprendimas paimti metalo kontrolę į savo rankas. Pirmiausiai reikėjo organizuoti, kad nepatektų nelegiruoto plieno vamzdžiai ten, kur turi būti pagaminti iš legiruoto plieno. Jeigu tai atsitinka tarp kaitinimo paviršių vamzdelių, turime plyšimą, bet jeigu taip atsitinka vamzdynuose, tai jau katastrofa. Antras svarbus pasitaikantis faktorius – suvirinimo darbų kokybė, tiek gamykloje, tiek montavimo metu. Ir dabar tai nenuostabu, prisimenant kokia tuo metu buvo įranga.  Lietuvoje pradėti gaminti VD-301 suvirinimo aparatai buvo vos ne stebuklas, nebuvo dabar įprastų kampinių šlifavimo mašinėlių, kokybiškų rankinio lankinio suvirinimo elektrodų.

Šitą darbą teko organizuoti ir vykdyti man. Buvo surasta daugybė klaidingai įvirintų vamzdžių, šimtai nekokybiškai suvirintų siūlių. Rezultate visi blokai buvo paleisti iš pirmo karto, per visą eksploatacijos laiką nebuvo dėl šių priežasčių nei vieno sustojimo. Vėliau reikėjo užsiimti metalo plyšimų priežasčių nustatymu, remonto technologijų kūrimu, pakeitimo terminų nustatymu. Tuo Sovietų sąjungoje užsiiminėjo  eilė tyrimo institutų. Teko su jais bendrauti. Lietuvos elektrinėje buvo vieni iš pirmųjų aukšto ir virškritinio parametrų 150 ir 300 MW blokai, todėl ir institutams ne viskas buvo žinoma,  mokslininkai dažnai čia lankydavosi, domėjosi problemomis. Su kai kuriais garbiais mokslininkais buvau gerai pažįstamas. Džiaugiuosi, kad buvau pažįstamas su CKTI žinomu mokslininku  Viktoru Nikolajevičium Zemzinu, kuris, kaip  vėliau paaiškėjo, buvo įslaptintas kosminių laivų ir raketų suvirinimo technologijų kūrėjas, didžiąją gyvenimo dalį paskyręs skirtingų legiruotų plienų suvirinimui, storasienių indų su įtrūkimais ir lieto plieno detalių   remontui suvirinimu, austenitinio plieno vamzdynų ir skirtingo plieno detalių suvirinimui. Jam galėjau skambinti bet kuriuo metu, kuris pykdavo, jeigu būdamas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), skubėdamas neužeidavau pas jį į darbą. Pasikalbėdavom įvairiom temom. Patiko jo pasakymas, kad tie, kas jaunystėje nesižavi socializmo idėjomis - jiems trūksta fantazijos, o tie, kurie pagyvenę žavisi socializmo idėjomis, reiškia, kad jiems trūksta proto!  Dirbdamas tokioe aplinkoje įsitraukiau į mokslinę veiklą. 1972 m. Kauno politechnikos institute apgyniau disertaciją, buvo suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. Buvau pirmasis elektrinės darbuotojas, apgynęs disertaciją.  1993 m. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo mokslinį laipsnį į technikos mokslų daktaro.

Pabaigus statyti elektrinę, prasidėjo kitų elektrinių  statybos Lietuvoje darbai. 1973 m. birželio 8 d.  buvau pervestas dirbti į Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą. Kūriau metalų ir suvirinimo tyrimų tarnybą.

Sąjūdžio laikais dalyvavau beveik visuose stambesniuose mitinguose  ir subuvimuose Katedros aikštėje ir Vingio parke, Profsąjungų ir Verkių rūmuose.  Po darbo ir laisvalaikiu budėdavau prie Seimo, o kai reikėdavo pečiais atremti jedinstveninkus, atskubėdavau ir darbo laiku. Buvau iš pat ryto  prie Telegrafo, Radijo komiteto Televizijos bokšto ir Seimo rūmų ir sausio  12  dieną. Lynojo. Atrodė, kad nieko blogo neįvyks, nors kėlė nerimą tai, kad Gorbačiovo paskirta komisija nusileido ne Vilniuje, bet Minske. Drabužiai kiaurai permirko, ir aš su paskutiniais troleibusais parvažiavau namo.Tik spėjau pavalgyti ir užmigti, kai sausio 13 naktį suskambo telefonas, ir prie Televizijos bokšto gyvenanti darbuotoja pranešė, kad prie bokšto šaudo, greitosios pagalbos mašinos veža užmuštus ir sužeistuosius, bokštas užimtas. Televizija ir radijas nedirbo. Per Kanados radiją sužinojau , kad Seimas dar neužimtas, dar dirba. Galintys prašomi atvykti prie Seimo. Pabučiavau neseniai gimusį anūką ir išskubėjau prie Seimo. Ten jau buvo daug žmonių, sutikau ir savo jauniausią brolį. Buvo statomos barikados.

Ir vis troškau sužinoti kaip ten – Vakaruose.   Dėl biografinių duomenų man nebuvo galimybių susipažinti . Daug buvo iliuzijų. Vėliau, jau Nepriklausomybės laikais, teko susipažinti, kaip ten yra iš tikrųjų. Paruošimo suvirinimui priemonės, suvirinimo aparatai, siūlių ir metalo kontrolės prietaisai negalima net lyginti su tuo, ką turėjome. Nuo to priklauso darbų kokybė. Bet suvirinimo technologija ir net kai kurie norminiai dokumentai pas mus buvo geresni. Dabar ir  pas mus yra visko, ko reikia.  Dabar pas mus yra kita sava problema. Tiek priviso taip vadinamų „specialistų“, ir visi turi reikiamus pažymėjimus, o technologijos žinios menkos.  O ir atvykstantys iš užsienio specialistai, matyt, ne geriausi. Tuo teko pačiam įsitikinti.

Atgavus Nepriklausomybę  prasidėjo energetikos reorganizacija, bet ne tokia, kokios tikėjomės. Metalų ir suvirinimo tarnyba buvo atskirta nuo Lietuvos energijos. Ją priglaudė  buvusi geriausia sovietų laikais  Kauno energetikos remonto įmonė. Taip prie jos 2000 m. rugsėjo mėn.  buvo įkurtas Metalų ir suvirinimo centras. Pradėjome dirbti konkurso sąlygomis. Keistai buvo skelbiamos konkurso sąlygos. Metalo kontrolės objektui, kartu reikėjo pateikti ir kontrolės planą ir įvykdymo kainą. Todėl, norint laimėti mažiausią kainą, pakakdavo numatyti mažesnį planą. Tai absurdas, galintis privesti prie nelaimės. Apie įmonės  generalinį direktorių K.Navicką patys geriausi prisiminimai. Jis suprato elektrinių metalo priežiūros svarbą.Bet atėjo laikas naikinti ir pačią Kauno energetikos remonto įmonę. Buvo atleistas generalinis direktorius, o po to visi kiti kvalifikuoti darbuotojai. Pagaliau buvo panaikinta ir pati įmonė.     Man buvo pasiūlyta atsiskirti ir įkurti savistovią įmonę, bet, matydamas tvarką Lietuvoje, atsisakiau.  Energetikoje ėmė dirbti anksčiau joje nedirbę žmonės, dažniausiai vadybininkai ar vadybininkės, metalų kontrolės taisykles rašyti nenutuokiantys apie tai žmonės. Matydamas kaip ir kas vyksta, ir dabar manau, kad savo laiku priėmiau teisingą sprendimą – išeiti į pensiją.   Turiu du brolius ir seserį, sūnų ir dukrą, du jau suaugusius anūkus.   Žmonos senelis Andrius Vosylius buvo Žemės  ūkio mašinų fabriko direktorius, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti maistu sekcijos vedėjas. 1920-1925 m. kartu su kitais įsteigė eilę akcinių bendrovių, Kredito banką. Pats vadovavo Kredito bankui. Jis buvo nuolat renkamas į Lietuvos banko tarybą ir buvo Tarybos pirmininku. llgus metus vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams, buvo Austrijos  konsulu Lietuvoje.

Žmonos mama Marija Birutė Vosyliūtė Bataitienė buvo  stomatologė, buvo ištekėjusi už garsaus advokato Juozo Bataičio, kuris okupuojant Lietuvą rusams, įkalbinėjo trauktis į Vakarus, sakydamas: „Jeigu nori būti su civilizuotais žmonėmis – važiuojam“. Matyt, kažkokiu būdu žinojo, kas yra Sovietų valdžia ir kas Lietuvos laukia. Jis pasitraukė, o žmona nepaklausė ir liko, sakydama: “Aš nieko blogo nepadariau, myliu savo kraštą“.  Pirmą trėmimo dieną 1941-06-14 su mažamete dukra ir sena motina buvo ištremta į Sibirą už Tomsko. Ten taigoje kirto medžius kol išseko ir pateko į ligoninę. Ligoninės vyriausioji gydytoja pamatė jos beviltišką padėtį ir jos pasigailėjo - paliko ją dirbti ligoninėje.  Likimo ironija. Žymiai vėliau, dar sovietiniais laikais, vyriausiosios gydytojos dukra liko vieniša ir ligota, gyveno Ukrainoje, gyveno vargingai, ir žmonos mama rėmė ją finansiškai iki gyvenimo pabaigos.

S. Veinšreideris, 2019 m. kovas