Jonas Tička

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ticka J..jpg

Jonas Tička gimė 1935 m. sausio 9 d. Pakriaunio kaime, Kriaunų vls., Rokiškio apskrityje ūkininkų Onos Prascieniūtės ir Boleslovo Tičkos šeimoje; augo apsuptas senelių dėmesio, stebėdamas nuolatos gyvybe, išmone ir darbštumu pulsavusius kaimo žmones, regėdamas nuostabų Sartų, Pakenės paežerių kraštovaizdį. 1942-1946 m. mokėsi Kriaunų pradinėje mokykloje, 1946 – 1949 m. Obelių gimnazijoje.

Lietuvos okupacija padarė didelę ir labai skausmingą įtaką Jono vaikystei ir jaunystei. 1944 m. lapkričio 20 d. ryte Kriaunų apylinkėse siautėję NKVD baudėjų būriai nušovė Jono tėvą Boleslovą Tičką, keliasdešimt gretimuose kaimuose ūkininkavusių vyrų. Pirmieji metai be tėvo buvo labai sunkūs. Jonas, būdamas dešimties metų, jau arė žemę, akėjo, šienavo, kapojo malkas, kaip galėjo padėjo savo mamai ir seneliui. 1949 m. balandžio 20 d. keturiolikmetis Jonas Tička su motina Ona Tičkiene buvo ištremti į Sibirą, į Irkutsko srities Čeremchovo rajoną. 1949 m. birželio 10 d. tremtiniai buvo apgyvendinti barakuose netoli Griševo geležinkelio stoties.

Tremties metais Irkutsko srityje, Čeremchovo rajone Jonas Tička dirbo akmenskaldžiu šachtoje prie geležinkelio Čeremchovas-Makarjevo, darbininku lentpjūvėje ir medienos paruošimo sandėlyje, plytinės statybose, su statybininkų-dailidžių brigada statė barakus ir gyvenamuosius namus. Kartu su panašaus likimo broliais Jonui teko ne kartą imtis visokių sunkių ir pavojingų darbų prie griovių kasimo, dirbti iškraunant iš geležinkelio vagonų medienos rąstus ir anglį. Sunkus likimas ir darbas, nepriteklius neišmušė Jono noro mokytis : nuo 1950 m. lapkričio mėn. iki 1951 m. birželio 10 d. mokėsi Čeremchovo kalnų pramonės mokykloje Nr.8 dailide; 1953 m. mokėsi vietinės vakarinės mokyklos 7 klasėje; 1954 m. įstojo ir 1958 m. liepos 1 d. baigė Irkutsko sunkiosios pramonės technikos mokyklos pramonės įmonių elektros įrangos specialybę. 1958 m. birželio 9 d. Jonui Tičkai buvo suteikta techniko-elektriko kvalifikacija. Besimokydamas Jonas dirbo elektromonteriu. 1959 m. Jonas įstojo mokytis į Irkutsko žemės ūkio instituto mechaniko specialybę, kur pilnai baigė tris mokslo kursus.

1953 m. – 1962 m. Jonas Tička aktyviai dalyvavo Irutsko lietuvių saviveikloje. Chore dainavo tenoru. 1958 m. pavasarį lietuvių saviveiklininkų kolektyvas dalyvavo Irkutsko srities Dainų ir šokių šventėje, kur užėmė I vietą ir kolektyvo nariai buvo apdovanoti (tame tarpe ir Jonas Tička) diplomais ir garbės raštais.

1959 m. balandžio 25 d. Jonas Tička pradėjo dirbti techniku-inspektoriumi „Irkutskenergo“ Irkutsko m. energijos realizavimo skyriuje, o 1961 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas Irkutsko m. elektros inspekcijos viršininku. Čia Jonas dirbo iki 1962 m. liepos 26 d. kuomet susiruošė grįžti į gimtinę. 1962 m. kovo 14 d. Irkutske Jonas Tička vedė tremtinę Vandą Eleną Valikonytę. Tais pačiais metais Jonas Tička iš tremties sugrįžo į Lietuvą. Jono Tičkos reabilitavimą patvirtinanti Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo pažyma buvo išduota 1977 m. sausio 12 d., o 1990 m. gegužės 2 d. buvo reabilituotas ir Lietuvos Respublikos įstatymu.

1963 m. birželio 21 d. Tičkų šeima susilaukė dukters Rimos, 1967 m. gruodžio 16 d. jiems gimė sūnus Vidmantas. Duktė Rima baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydomosios medicinos specialybę ir dirba gydytoja, o sūnus Vidmantas baigė Kauno technologijos universiteto elektros sistemų specialybę ir yra inžinierius-elektrikas. 1962 m. rugpjūčio 26 d. Jonas Tička pradėjo dirbti Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos Energijos realizavimo įmonėje inžinieriumi-inspektoriumi. 1963-1964 m. dalyvavo elektrifikuojant Trakų, Molėtų, Širvintų ir kt. rajonus.

1963 m. Jonas Tička įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) neakivaizdinio skyriaus Elektros tinklų ir sistemų specialybės trečią kursą ir 1967 m. neakivaizdiniu būdu studijas sėkmingai baigė, jam buvo suteikta inžinieriaus elektriko kvalifikacija.

1977 m. birželio 27 d. Jonas Tička buvo paskirtas Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos Energijos realizavimo įmonės, kuri 1991 m. tapo Lietuvos valstybinės energetikos sistemos filialu, direktoriumi. Šiose pareigose dirbo iki 1999 m. rugpjūčio 18 d. 1984 m. gruodžio 21 d. Jonui Tičkai buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Už ilgametį ir vaisingą darbą, diegiant mokslo ir technikos naujoves, Jonas Tička 1985 m. sausio 4 d. apdovanotas Energetinės ir elektrotechninės pramonės mokslinės-techninės draugijos Lietuvos respublikinės valdybos garbės raštu, o 1995 m. sausio 6 d. Lietuvos valstybinės energetikos sistemos bei 1999 m. rugpjūčio 18 d. AB „Lietuvos energija“ padėkomis už ilgametį sąžiningą darbą Lietuvos energetikos sistemoje.

Išėjęs į pensiją, Jonas Tička buvo Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ valdybos narys iždininkas, atsakingas už ūkinius klausimus; dalyvavo Lietuvos energetikų senjorų klubo (LESK) veikloje; mėgo kraštiečių sueigas, dainavo buvusių Irkutsko lietuvių meno saviveiklininkų - tremtinių chore, netgi suvaidino kino filme.

Gimęs ūkininkų šeimoje Jonas visą savo gyvenimą išsaugojo meilę žemei ir augalams. Iš tremties sugrįžęs į Lietuvą su džiaugsmu savaitgaliais ir per atostogas dirbo savo sodo skypelyje Vilniuje, buvo Vilniaus gėlininkų susivienijimo narys.

Jonas Tička mirė 2014 m. gruodžio 2 d. Vilniuje, eidamas 79-uosius metus, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Jo neišsenkantis optimizmas, darbštumas, veržlių idėjų įgyvendinimas, ne kartą suteikta parama, pagalba ar paguoda išliks visų jį pažinojusiųjų atmintyje.

Parengė V. Tička, redagavo A. Bačauskas