Jonas Rimantas Kazlauskas

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kazlauskas.jpg

Aš, Kazlauskas Jonas Rimantas gimiau 1940 m spalio 10 dieną Raseiniuose tarnautojų šeimoje. Karui baigiantis visa šeima persikėlė į gretimai esantį Šarkių kaimą. Tėvas Jonas Kazlauskas (1898 – 1982 ) dirbo Raseinių MTS (mašinų traktorių stotis) buhalteriu, o mama Kazlauskienė (Mickevičiūtė) Elena (1904 – 1998 ) dirbo Šarkių kaime pradžios mokyklos mokytoja. Turiu dvi seseris: Audronė Dovydaitienė gim. 1934 m. - mokytoja ir Nijolė Smilgevičienė (1937 – 2008 ) - farmacininkė. Baigiau Šarkių kaimo pradžios mokyklą , o toliau tęsiau mokslą Raseinių vidurinėje mokykloje. Vėliau, tėvams persikėlus į Viduklę, mokiausi Viduklės vidurinėje mokykloje (dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazija), kurią baigiau 1957 metais. Tais pačiais metais įstojau į Kauno Politechnikos Instituto Mechanikos fakultetą , kurį baigiau 1962 metais ir įsigijau inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

Paskyrė mane dirbti į tuometinę Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikavimo valdybą. Pradžioje dirbau inžinieriumi Energetikos plėtros tarnyboje, vėliau Šiluminių įrenginių derinimo, matavimų ir automatikos tarnyboje.

Nuo 1964 metų dirbau tuometinėje Lietuvos VRE Šiluminių matavimų ir automatikos ceche meistru, vyresniuoju meistru, atsakingu už technologines apsaugas, automatiką ir distancinį valdymą. Teko įsisavinti kaip 150 MW, taip ir 300 MW blokinių įrengimų technologines apsaugas ir automatiką. Už gerą darbą buvau apdovanotas įvairiais įmonės, rajono ir respublikiniais apdovanojimais.

Nuo 1969 metų dirbau Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale vyriausiojo šilumininko pareigose. Dalyvavau projektuojant įvairius objektus Vilniaus mieste: rajoninė katilinė Ateities gatvėje, katilinės Antakalnyje rekonstrukcija, Aukštųjų Panerių katilinės rekonstrukcija, baldų kombinatas, autoservisas Aukštuosiuose Paneriuose, medžio apdirbimo kombinatas ir eilė kitų.

1978 metų gale pradėjau dirbti tuometiniame Visasąjunginiame statybinių medžiagų tiriamajame institute „Termoizoliacija“ šiluminės energetikos skyriuje vyr. moksliniu bendradarbiu, o nuo 1990 metų naujai įsteigtos „Aukštatemperatūrinių medžiagų“ laboratorijos vedėju. Dirbant tokį darbą , teko aplankyti daugelį Sovietų Sąjungos gamyklų, kurios gamino statybines medžiagas ir susipažinti su jose esančiu gamybos lygiu ir efektyvumu. Tuo pačiu pamačiau ir realias gyvenimo sąlygas išgirtoje Sovietų Sąjungoje.

1982 metais apgyniau daktaro disertaciją Lietuvos energetikos institute.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvau pakviestas į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, kurioje dirbau Techninės pažangos ir mokslo departamente vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau Energetikos vystymo departamento direktoriaus pavaduotoju. 1996 – 1997 metais dirbau Energetikos ministerijos sekretoriumi, o vėliau, sujungus tris ministerijas į vieną ir įkūrus Ūkio ministeriją, dirbau joje Ūkio ministro patarėju – departamento direktoriumi iki 2000 metų. Nuo 2000 metų iki išėjimo į pensiją 2012 metais dirbau Energetikos agentūros direktoriaus pavaduotoju.

Visą šitą laikotarpį, nuo nepriklausomybės atstatymo, dirbant energetikoje teko nemažai tobulintis. Kaip vieni iš svarbesnių tobulinimosi mechanizmų buvo: 1992 m. Kursai. Radiacinė apsauga ir branduolinės saugos įrenginiai Europos Sąjungoje. Karlsruhe, Vokietija. 1995 m. Valstybės tarnautojų pasitobulinimo kursai. Bornholm, Danija. 1997 m. Stažuotė Europos Komisijos Generaliniame Direktorate Nr.17 “Europos Sąjungos energetikos politika ir įstatymdavystė stojimo į Europos Sąjungą kontekste”. Briuselis, Belgija.

Lietuvai tapus nepriklausoma, susidarė palankios sąlygos tarptautiniam bendradarbiavimui energetikoje. Prie Baltijos Ministrų Tarybos buvo įkurtas Energetikos Komitetas, kuriame kiekviena Baltijos šalis turėjo po vieną atstovą. Lietuvos energetikai teko atstovauti man. Taip pat buvo sudaryta Baltijos jūros valstybių (viso dešimt ) vyresniųjų energetikos pareigūnų darbo grupė, kuriai buvo pavesta koordinuoti bendradarbiavimą energetikoje tarp tų šalių. Joje taip pat dalyvavo ir atstovas iš Europos Komisijos. Buvau paskirtas dalyvauti šios grupės darbe.

Intensyviai vyko derybos su Lenkijos energetikais ir Europos Komisija dėl elektros tinklų sujungimo, taip vadinamo „Elektros tilto“. Buvau paskirtas bendros Lietuvos – Lenkijos elektros tinklų sujungimo darbo grupės Lietuvos pusės vadovu. Šis darbas tęsėsi ir vėliau, jau man išėjus į pensiją.

Buvau skiriamas į Lietuvos energetikos įmonių valdymo organus: 1997-1998 AB „Būtingės nafta” valdybos narys, vėliau valdybos pirmininkas. 1998-1999 AB “Mažeikių nafta” valdybos pirmininkas. 1997-2000 AB “Lietuvos energija” valdybos pirmininkas. 2002 – 2008 AB “Rytų skirstomieji tinklai” valdybos pirmininkas. 2003 – 2010 Lietuvos energetikos Instituto Tarybos narys.

Esu paskelbęs publikacijų spaudoje bei pranešimų konferencijose apie Lietuvos energetikos problemas.

Esu vedęs. Žmona Kazlauskienė Maja (1939 - 2014) dirbo AB „Lietuvos energija“ ekonomiste. Turiu dukrą ir sūnų. Duktė Violeta Greičiuvienė gim. 1972 m. dirba Energetikos ministerijos Europos Sąjungos paramos skyriaus vedėja. Sūnus Karolis Kazlauskas gim. 1976 m., fizikos mokslų daktaras, dirba Vilniaus universiteto fizikos fakulteto fotonikos ir nanotechnologijų institute vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Turiu ketvertą puikių anūkų.

Red. Vytautas Miškinis