Eduardas Buinevičius

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
E.Buinevi.jpg
Eduardas Buinevičius gimė 1915 m. liepos 4 d. Petrapilyje (Sankt Peterburge). Į šį miestą, ieškodami darbo ir siekdami įgyti žinių, buvo išvykę jo tėvai. Tuo metu čia gyveno daug lietuvių, veikė lietuvių draugija. Čia susipažinę ir susituokė, tėvas Otonas ir mama Genovaitė Buinevičiai. Buvo pažįstami su M.K.Čiurlioniu ir kitais to meto lietuvių kultūros veikėjais, gyvenusiais Petrapilyje. Otonas Buinevičius Petrapilyje išmoko cinkografijos meno–fotografijų klišių gamybos spaudos reikmėms. Genovaitė ėmėsi siuvimo amato. Šeimoje gimęs pirmas gimęs sūnus ilgai neišgyveno. Gimė antrasis – duktė , pavadinta Irena, o 1915 m. – sūnus Eduardas. Prasidėjus pirmąjam pasauliniam karui, situacija Petrapilyje vis blogėjo. Ypač pasunkėjo gyvenimas prasidėjus revoliucijai Rusijoje, pradėjo trukti maisto, todėl 1918m. Otonas išsiuntė Genovaitę Buinevičienę su dviem mažamečiais vaikais – Eduardu 3 m. ir Irena 5 m. į Saratovo guberniją, į Samoilovkos gyvenvietę, nes dėl karinių veiksmų nebuvo galimybės grįžti į Lietuvą. Gal būt ten ieškojo vyro giminių, kurie buvo caro valdžios ištremti iš Lietuvos už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Tėvas Otonas Buinevičius dar liko Petrapilyje. 1921m., po ilgos ir sunkios kelionės, trukusios 7 mėnesius, mama su abiem vaikais iš Saratovo gubernijos pagaliau grįžo į Lietuvą. Grįžo iš Petrapilio ir tėvas Otonas, šeima vėl susitiko. Apsistojo Jankūnų kaime, Kėdainių apskr., Krakių valsč., pas vyro gimines. 1925 m. persikėlė į Kauną, nes tėvas - Otonas Buinevičius čia gavo cinkografo darbą „Ryto“ spaustuvėje. Tuo metu tai buvo unikali specialybė, labai gerai apmokama. Eduardas Buinevičius mokėsi „Aušros“ berniukų gimnazijoje, o 1932 m. perėjo mokytis Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1937 m. baigė mokslus, įgijęs techniko mechaniko kvalifikaciją ir įstojo į Kauno universitetą. Tačiau lapkričio mėn. buvo pašauktas į karinę tarnybą, kurią atliko Karo aviacijos dirbtuvėse Aleksote. Čia dalyvavo pirmojo lietuviško lengvojo bombonešio AMBO VIII konstravimo darbuose, kuriems vadovavo Antanas Gustaitis. Per du tarnybos metus nubraižė apie 500 brėžinių . 1938-1939 m. mokėsi ir baigė civilinių lakūnų kursus Lietuvos aeroklube. Baigęs tarnybą 1939 m., gavo darbą Kauno savivaldybės susisiekimo įmonės autobusų parke, garažo mechaniku. Autobusų parke pradėtas autobusų surinkimas – garažų dirbtuvėse pagaminti kėbulai buvo montuojami ant žinomų firmų automobilių šasi. Nuo 1940 m. birželio pradėjo dirbti Lietuvos Raudonojo kryžiaus Kauno greitosios pagalbos stoties technikos dirbtuvėse, technikos darbų vykdytoju. Trūkstant greitosios pagalbos automobilių, Raudonojo kryžiaus valdyba nupirko 10 „Ford“ automobilių šasi, ant kurių buvo montuojami garaže pagaminti kėbulai, pritaikyti greitosios pagalbos automobilių poreikiams. Dirbantiems greitosios pagalbos tarnyboje vokiečiai suteikė imunitetą, todėl žmonės nebuvo imami nei į kariuomenę, nei siunčiami darbams į Vokietiją. 1942 m., po penkerių metų inžinerijos praktikos, E.Buinevičiui apgynė praktikos ataskaitą ir jam buvo įteiktas inžinieriaus-mechaniko diplomas. 1942 m. sunkiai susirgo pleuritu. Pasveikęs, nuo 1943m. pradžios pradėjo dirbti Petrašiūnų elektrinėje. 1944 metais besitraukdama vokiečių kariuomenė susprogdino Petrašiūnų elektrinę. Į Lietuvą įžengus Raudonąjai armijai, pradėta rūpintis kuo greitesniu elektrinės atstatymu, nes Kauno miestas buvo likęs be elektros tiekimo. E.Buinevičius 1944 m. vasarą buvo pakviestas grįžti dirbti Petrašiūnų elektrinėje, atstatymo darbuose. Nebuvo reikiamos technikos darbams, teko ieškoti visokių išeičių . Viena jų – E.Buinevičiaus sumanymas rusišką pamuštą tanką perdirbti į traktorių, įdedant elektrinį variklį vietoje dizelinio ir pritaisant kaušą vietoje bokštelio su pabūklu. Tai labai paspartino darbus. Elektrinės atstatyme dirbusiems teko įdėti daug pastangų, neskaičiuojant valandų ir atiduodant visas jėgas. Laiku neįvykdžius darbų, ar atsitikus kokiai avarijai, labai greitai galėjai būti apkaltintas esas išdaviku su tragiškomis pasekmėmis. E.Buinevičius taip pat dirbo negailėdamas jėgų ir sveikatos, buvo vienas iš aktyviausių susprogdintos Petrašiūnų elektrinės atstatytojų ir jos tolimesniu plėtotoju. Dirbo vyresniuoju inžinieriumi, elektrinės mechaninių dirbtuvių viršininku, vėliau - katilų cecho viršininku. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, tai dar ir padėdavo bendraujant su vokiečių karo belaisviais, kurie dirbo elektrinės atstatyme. 1947 m. birželio 7 dieną iš Petrašiūnų elektrinės į Petrašiūnų popieriaus fabriką buvo pradėtas tiekti garas 164 m ilgio garotiekiu, nutiestu 7 m aukštyje ant medinių atramų. Ši data yra laikoma centralizuoto šilumos tiekimo Lietuvoje pradžia. 1952 m. E.Buinevičiui suteiktas III-čiojo rango inžinieriaus vardas. Atstatant ir plečiant elektrinės šiluminį ūkį, 1958 metais Petrašiūnų elektrinėje buvo sukurta šilumos tinklų grupė, kuri vėliau išaugo į cechą. 1958 m. Buinevičius paskirtas Kauno miesto rajoninių katilinių cecho viršininku. 1963 m. rugpjūčio 19 d., tuometinės Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos įsakymu Nr.137/k, buvo įkurta „Kauno šiluminių tinklų“ įmonė, kurios direktoriumi paskirtas Antanas Šležas, o vyriausiuoju inžinieriumi (dabar atitiktų technikos direktoriaus pareigas) - Eduardas Buinevičius. Įmonė labai greitai augo ir plėtėsi. Šilumos tinklų įmonės buvo įkurtos Alytuje, Marijampolėje, Šakiuose, Jurbarke ir kt. ir šis didelis šilumos ūkis buvo išaugusios įmonės „Kauno šiluminiai tinklai“ padaliniais. Už pasiekimus vystant centralizuotą šilumos tiekimą, E.Buinevičius buvo apdovanotas „Darbo raudonosios vėliavos ordinu“ – tuo metu gal aukščiausiu apdovanojimu TSRS, kuris galėjo būti suteiktas ne komunistų partijos nariui.

Vyriausiuoju inžinieriumi šioje įmonėje dirbo iki pat išėjimo į pensiją1975 m. Sulaukęs pensijinio amžiaus, toliau liko dirbti įmonėje techninį darbą. Domėjosi Lietuvos technikos, energetikos istorija, rinko eksponatus, vertingas technines knygas, žurnalus, nuotraukas. Jo didelių pastangų dėka, pritraukus į šį darbą bendraminčius, Kauno šilumos tinklų įmonėje buvo įkurtas Energetikos muziejus, pradžioje jam išskiriant kuklias patalpas. Šias jo pastangas išsaugoti Lietuvos energetikos istoriją, kaupiant eksponatus, palaikė supratingi to meto energetikos vadovai, suradę galimybę pastatyti 3 aukštų pastatą Energetikos muziejui. Čia buvo surinkta, eksponuojama ir saugoma apie 22 tūkstančius įvairių eksponatų – energetikos mašinų, aparatų, prietaisų, leidinių ir nuotraukų. Buinevičius buvo ilgametis faktinis šio muziejaus vadovas. Eksponatai buvo tvarkomi, restauruojami, aprašomi ir inventorizuojami, atliktas didelis ekspozicijų ruošimo darbas. Tai buvo vienas iš svarbiausių Eduardo Buinevičiaus darbų rezultatų jo pensijiniame amžiuje. Pablogėjus sveikatai, būdamas 76 metų amžiaus, galutinai pasitraukė iš įmonės. Tačiau deja, Lietuvoje prasidėjus taupymo vajui, muziejus neišliko, dalis eksponatų paskolinta kitiems muziejams, dalis sandėliuojama, o dalis eksponatų gal būt yra negrįžtamai prarasta.

Eduardas Buinevičius buvo aktyvus ne tik darbe, bet ir sporte, visuomeniniame gyvenime. Dar mokydamasis Kauno aukštesnioje technikos mokykloje, jis kartu su kitais aviacijos sporto mėgėjais, kūrė ir statė sklandytuvus ir jais skraidė. E.Buinevičius dalyvavo statant 5 sklandytuvus, o 2 sklandytuvų statybai jau pats ir vadovavo. Dalyvavo Nidos sklandymo mokyklos vasaros treniruočių stovyklose. 1933 m. gavo „C“ klasės, o 1934 m. „B“ piloto laipsnį. Nidos muziejuje dabar galima pamatyti E.Buinevičiaus sklandytojo pažymėjimą. Aktyviai sportavo, žaidė futbolą, buvo Aukštesniosios technikos mokyklos futbolo komandoje. Grojo Aukštesniosios technikos mokyklos orkestre mandolina ir bandža. Mėgo čiuožimą, eidavo į miesto čiuožyklą iki pat septyniasdešimties metų ir dar stebindavo mėgėjiškomis dailiojo čiuožimo figūromis.

1952 m. E.Buinevičius susituokė su Janina-Izabele Laurinavičiūte, 12 metų jaunesne Kauno medicinos instituto absolvente farmacininke. Susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Kęstučio, g.1953 m. ir dukters Danutės, g.1954 m. Vaikai pasirinko tėvų profesijas - Kęstutis 1976 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgydamas pramonės šiluminės energetikos inžinieriaus specialybę, liko dirbti institute, 1985 apgynė disertaciją. Turi sūnų Vytautą ir dukrą Mariją. Danutė 1975 m. baigė farmacijos studijas Kauno medicinos institute ir dirba pagal specialybę. Danutės sūnūs Giedrius ir Eduardas taip pat pasirinko šiluminininko ir farmacininko specialybes, baigė universitetines studijas KMU ir KTU.

Eduardas Buinevičius mirė 1996 m. kovo 8 d., būdamas 80-ies metų. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengė Kęstutis Buinevičius