Algimantas Žilinskas

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Zilinskas.jpg
ZilinskasA.jpg

Apie Algimantą Žilinską rašė žurnalas "XXI amžius":

Algimantas Žilinskas gimė Žemaitijoje, Lietuvos savanorio šeimoje. Vaikystė prabėgo Dzūkijoje. Ankstyvuose prisiminimuose išliko šio itin gražaus regiono peizažas: smėlėtos kalvos, žali miškai, dangaus mėlynę atspindintys ežerėliai. 1952 metais baigė Simno (Alytaus r.) vidurinę mokyklą. Vedamas idealizmo, noro padėti okupantų persekiojamiems žmonėms (jo paties tėvas buvo kankinamas lageryje) įstoja į Kauno kunigų seminariją. Mokslą pertraukė prievartinė tarnyba sovietinėje armijoje. Grįžęs iš jos, vėl skuba į seminariją, kurią baigia 1959 metais. Prasideda kunigo kelias… „Skubu pas jus per kraują atpirkimo/Skubu, skubu, vaikai manos tautos!“ – tarsi testamentą užrašo viename savo eilėraščių 1958 metais. Tačiau kunigo kelias nebuvo ilgas. Kaip pats prisipažįsta, „1962 metais grįžau į pasauliečių gyvenimą“, kuris pasirodė ne rožėmis pabarstytas, bet aštriais spygliais nusagstytas. Sunkus fizinis darbas, alinantis ir kūną, ir sielą, pikti anoniminiai laiškai, vakarais paskaitos Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, rūpestis šeima (1964 metais vedė Aldoną Čiurlionytę), kurioje augo dvi dukrelės, ir tarsi skalikai pėdas uostinėjantys saugumo agentai, viliojantys pinigais, reikalaujantys jiems tarnauti. Tačiau Jono Ragausko kelias atrodė nepriimtinas. Silpnumo valandėlę paimtus pinigus grąžina saugumiečiui ir griežtai pasako: „Netarnausiu jums“. 1979 metais pasirodo jo knyga „Žemės šauksmas“, vėliau straipsnis „Tiesoje“. Tik tokia buvo duoklė metusio kunigystę žmogaus, praradusio tikėjimą. „O kaip sunku niekuo nebetikėti!“ - sušunka viename savo eilėraščių. Sielos nerimo nenuslopina darbas Lietuvos energetikos sistemoje ir kruopščiai rengiamos knygos „Lietuvos energetika“ (pirmoji dalis išleista 1982 m., antroji – 1992 m.).

„Po dvidešimt septynerių metų netikėjimo vėl atsigręžiau į Dievą“, - prisipažįsta 1994 metais išleistoje knygoje „Dangaus šauksmas“. Poetine kalba taip išsireiškia:

Aš atgręžiau akis į Būtį,

kuri viena įprasmina buvimą mūsų,

ir taip kreipiaus į ją: „Tėve mūsų…“

Susigrąžinti tikėjimą padėjo apmąstymai pasilpus sveikatai, dvi sunkios širdies operacijos ir vyskupo (vėliau kardinolo) Vincento Sladkevičiaus švelnus dėmesys ir maldos. Suklupus prie klausyklos langelio, atgailos ašaromis buvo nuplautas klaidžiojimų kelias, paženklintas kančios. „Dievo Malonės pilnatis nusileido į mane. Staiga viskas nurimo: siela lyg jūra štilyje žvilga, blizga saulės šviesoje. Ir ramu: dabar jau ramu, kad ir kas ištiktų, nes turiu amžinojo gyvenimo atramą – Dievą. Kančioje ar mirtyje – aš ne vienas…“ – džiaugiasi knygoje „Dangaus šauksmas“. Kentėdamas fizinius skausmus, dažnai atsidusdavo „Ačiū, Viešpatie, už kančią“, mėgo giedoti „Dieve, arčiau tavęs“.

A.Žilinskas Dievo buvo apdovanotas ne vienu talentu: turėjo muzikinę klausą, gerą išlavintą balsą, poeto ir rašytojo sugebėjimų. Išėjęs į pensiją, pasirinkęs Vido Spenglos slapyvardį, jis daug rašė, studijavo archyvinę medžiagą. Kone kasmet išleisdavo po knygą: 1996 metais išėjo „Akiplėša“. KGB kova prieš Bažnyčią“ (apie kun. Juozą Zdebskį), 1997 metais – „Atlikę pareigą. Vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ XI tomas, 2001-aisiais – „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“, 2002-aisiais – „Objektas „Integralas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“. Daug straipsnių išspausdinta „XXI amžiuje“, „Katalikų pasaulyje“. A.Žilinskas skubėjo dirbti, nes žinojo laiko vertę. Silpstant sveikatai, stiprėjant fiziniams skausmams, jis vis dirbo. Norėdamas dar šiek tiek pratęsti kūrybingas dienas, šių metų pradžioje ryžosi trečiajai širdies operacijai. Deja, pagerėjimas buvo laikinas. Kad kuo mažiau šeimai būtų rūpesčių, daug ką bandė tvarkyti pats. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis išvažiavo į Leipalingį, žmonos tėviškę, kur norėjo būti palaidotas. 2003 m. rugpjūčio 29-ąją dar tvarkė reikalus, o 30-osios rytą ramiai išėjo iš gyvenimo.

Vykdant velionio valią, A.Žilinskas palaidotas rugsėjo 1 dieną Leipalingio kapinėse. Į paskutinę žemišką kelionę jį palydėjo ir meldėsi kunigai saleziečiai Petras Dumbliauskas ir Mykolas Petravičius, kun. Robertas Grigas, parapijos klebonas kun. Jonas Alesius, artimieji ir didelė minia tikinčiųjų. Tik vienas dalykas nebuvo atliktas. A.Žilinskas paliko Leipalingio žmonėms laišką, kuris turėjo būti perskaitytas prie kapo duobės. Per laidotuvių rūpesčius šitai padaryta nebuvo, pasimiršo. Norėdami atitaisyti šį nesusipratimą, spausdiname A.Žilinsko paskutinį žodį Leipalingio žmonėms „… Gal Kristus priėmė?.. Juk Jam, prikėlusiam mane iš netikėjimo mirties, nieko negalimo nėra…“ Tikime, jog šie A.Žilinsko žodžiai jau išsipildė.

„XXI amžiaus“ redakcija