Algimantas Žilėnas

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žilėnas.jpg
Algimantas Žilėnas gimė 1930 m. Ažvinčiuose, Salako valsčiuje, Ignalinos rajone. 1949 m. sidabro medaliu baigė Utenos 1-ąją berniukų gimnaziją (dabartinė Utenos „Saulės“ gimnazija). 1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos specialybę ir nuo tų metų iki 1956 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio statybos projektavimo institute projektuotoju. 1956 m. su šeima persikėlė gyventi į Zarasų rajoną, Antalieptę, kur nuo 1956 iki 1960 m. vadovavo Antalieptės hidroelektrinės statybai. 1960–1993 m. buvo Zarasų elektros tinklų viršininku. Jam dirbant šiose pareigose buvo elektrifikuotas visas Zarasų rajonas. Dar gyvendamas Antalieptėje 1967 m. apsigynė technikos mokslų kandidato disertaciją, kurią Lietuvos mokslo taryba 1993 m. balandžio 20 d. nostrifikavo ir suteikė technikos mokslų daktaro laipsnį. 1973 m. baigė Maskvos neakivaizdinio politechnikos instituto Energetikos ministerijos vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo fakultetą.

Algimanto Žilėno dukros Irenos Žilėnaitės-Eitminavičienės prisiminimai apie tėtį: „Prisimenu, kaip rašė disertaciją: mums, mažoms dukroms, buvo pasakyta, kad netrukdytume tėveliui, nes jis labai užsiėmęs. Bet to prašė kiti namiškiai, pats jis mums visados turėjo laiko. Man patinka Leonardo Grudzinsko mintis: „Tai buvo neeilinio talento nuošalios provincijos inteligentas, eruditas. Jis domėjosi literatūra, bendravo su poetais Antanu Miškiniu, Algimantu Baltakiu, Pauliumi Širviu, žavėjosi Antano Miškinio brolio, paprasto Juknėnų kaimo (Utenos r.) mokytojo Motiejaus Miškinio, meistriškai išverstais N. Gogolio, L. Tolstojaus raštų gamtos vaizdais.“ Prisimenu, kad tėvelis kartais nuvažiuodavo į Juknėnus ir mus nusiveždavo. Jam ten būdavo labai įdomu. Įdomu buvo ir mums.

Prisimenu, kad kai gyvenome Antalieptėje, tėvelio iniciatyva vykdavo įvairūs renginiai ne tik elektrinės darbuotojams, bet ir jų vaikams. Buvo atvykę garsūs žmonės, pavyzdžiui: habilituotas matematikos mokslų daktaras, akademikas Vytautas Statulevičius, fizikas, chemikas, ilgametis LMA prezidentas Juozas Matulis, KPI rektorius, technologijos mokslų daktaras Marijonas Martinaitis, geografas, gamtininkas, signataras Česlovas Kudaba, gydytoja, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė ir kt. Kiekvienas toks susitikimams ir mums buvo labai svarbus. Be to, matėme kiek kitokį ir tėvelį.

Labai svarbus įvykis mūsų gyvenime – Gaidelių kaime (Antalieptės seniūnija) pastatyti Energetikų kultūros namai. Juose buvo rodomi kino filmai, vykdavo koncertai, vaikai ir suaugusieji buvo įsitraukę į visuomeninę ir koncertinę veiklą. Prisimenu, kad energetikų šeimos džiaugėsi išvykomis į gamtą. Bet ne vien poilsis rūpėdavo. Talkų metu mes ir aplinką švarindavome. Tėvelis mums vis sakydavo, kad nesvarbu, kur gyvename, mat aplinką kuriame patys. Ir dabar žmonės prisimena, kad tais laikais, kai buto tekdavo laukti vos ne iki pensijos, elektros tinklų rajono viršininkas savo darbuotojams parūpindavo žinybinius.

Tėvelis buvo aktyvus kraštotyrininkas. 1965 m. parašė pirmąjį kraštotyros darbą respublikiniam konkursui „Ežerų kraštas uždegė žiburius“, kuriame pateikė mūsų regiono 10 metų apžvalgą. Šis darbas pelnė pirmąją vietą. Parengti šie darbai: „Po ežerų kraštą“, „Antalieptės apylinkių senovė“, „Liaudies talentas“, „Visuomeninių muziejų šviečiamoji veikla“ . Buvo išleistos šios knygos: „Zarasų kraštas“ (1973),„Utena“ (1976 m.), „Aplankykime šiaurės rytų Lietuvą“ (1985), „Stelmužė“ (1987). 1984 m. kartu su mano mamyte išleido leidinį „Zarasų rajonas“. Žinau, kad vadovavo paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, vėliau – Zarasų kultūros fondui.Jo pastangomis rajone įkurti trys visuomeniniai muziejai: 1969 m. Antalieptės vidurinėje mokykloje (dabar – daugiafunkciniame pastate), 1971 m. – poeto Antano Vienažindžio tėviškėje, 1986 m. –Energetikos muziejus Tiltiškėse, kur jo dėka buvo surinkti ne tik eksponatai, bet ir nuo pamatų atstatytas pats malūnas, įrengti kambariai energetikų šeimoms pailsėti. (Po malūno privatizacijos eksponatai buvo saugomi Zarasų krašto muziejuje, o 2017 m. dalis jų perkelta į Antalieptę ir ten atkurtas Energetikos muziejus.) Tėvelis rūpinosi Stelmužės architektūros komplekso išsaugojimu, Stelmužės ąžuolo likimu.

Parašė apie 10 scenarijų dokumentiniams filmams: „Rasa kėlė pasagėlę“, „Grožio abėcėlė“, „Kur ežerai, ežerėliai“, „Nuopolio ratai“, „Rimties sargyboje“, „Virto ąžuolai“, „Drugelių šokis“ ir kt. Parašė ir knygą „Energetinė poema“. Apie jį sukurtas Lietuvos televizijos filmas „Visų pirma – aš inžinierius energetikas“. Prisimenu tą procesą: buvo įdomu stebėti iš šalies, pačiai dalyvauti.

Keliauti pradėjo nuo vaikystės, kai skaitė kelionės knygas. Vėliau aplankė 24 pasaulio šalis. Sugrįžęs apie tas keliones pasakojo, rašė, rengė susitikimus su moksleiviais, bendradarbiais, visuomene. Ėmėsi ir meninės fotografijos. 1978 m. surengė parodą „Sustingusios akimirkos“, o 1979 m. – fotografijų parodą „Gimtojo krašto vaizdai“. Įstojo į Fotografijos meno sąjungą. Atgimimo metais vadovavo Zarasų kultūros fondui.

Tėvelis savo jėgas išbandė ir tapyboje. Sukurta apie 250 paveikslų. Mėgstamiausios temos – rajono kultūros paminklai ir peizažai. 1989 m. surengta pirmoji paroda Zarasuose, 1990 m. – Vilniuje. Dar dvi parodos surengtos Zarasuose ir Utenoje 1993 m.

Apie dešimtmetį buvo išrenkamas rajono tarybos deputatu, dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Fotografijos meno sąjungos, kraštotyros draugijos veikloje, to meto sąjunginėje, respublikinėje ir rajoninėje spaudoje paskelbė apie du šimtus publikacijų bei mokslinių darbų.

„Nuolat jaudina klausimas, ar esame atidavę bent dalelę savosios duoklės kraštui, kuris maitina mūsų kūną ir sielą. Esu zarasietis, gimiau Salako valsčiuje. Kiek galėdamas bandžiau daryti ne tik savojo krašto energetikai, bet ir saugoti kultūros palikimą, jį populiarinti, įamžinti... Duoklė vienkartinė nebūna. Lašelis po lašelio ji atiduodama...“ – 1991 m. yra sakęs.

Verta paminėti, kad, be visų šių darbų, tėvelis domėjosi ir filatelija, rinko senovinius pinigus, buvo medžiotojas. Namuose yra nemaža biblioteka knygų, kurias jis labai mėgo skaityti.Kaip tėvas, jis visada domėjosi mūsų, dukrų, veikla, rūpinosi, kad vaikystė būtų kuo įdomesnė, kad pamatytume savo kraštą, kalnus, jūrą. Daug kuo ruošėsi sudominti ir vaikaičius. Deja, jie jaunystę sutiko be senelio, kuris mirė 1993 m.

1994 m. prie namo Zarasuose pastatytas S. Karanausko stogastulpis A. Žilėno atminimui, Antalieptėje centrinė gatvė pavadinta tėvelio vardu. Palaidotas Antalieptės kapinėse.“

Parengė Jurgis Dumbrava.

Leidiniui LE VIII t

Algimantas Žilėnas gimė 1930 m. Ažvinčiuose, Salako valsčiuje, Ignalinos rajone. 1949 m. sidabro medaliu baigė Utenos 1-ąją berniukų gimnaziją (dabartinė Utenos „Saulės“ gimnazija). 1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos specialybę ir nuo tų metų iki 1956 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio statybos projektavimo institute projektuotoju. 1956 m. su šeima persikėlė gyventi į Zarasų rajoną, Antalieptę, kur nuo 1956 iki 1960 m. vadovavo Antalieptės hidroelektrinės statybai. 1960–1993 m. buvo Zarasų elektros tinklų viršininku. Dar gyvendamas Antalieptėje 1967 m. apsigynė technikos mokslų kandidato disertaciją. 1973 m. baigė Maskvos neakivaizdinio politechnikos instituto Energetikos ministerijos vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo fakultetą.

Algimanto Žilėno dukros Irenos Žilėnaitės-Eitminavičienės prisiminimai: Man patinka Leonardo Grudzinsko mintis: „Tai buvo neeilinio talento nuošalios provincijos inteligentas, eruditas. Jis domėjosi literatūra, bendravo su poetais Antanu Miškiniu, Algimantu Baltakiu, Pauliumi Širviu, žavėjosi Antano Miškinio brolio, paprasto Juknėnų kaimo (Utenos r.) mokytojo Motiejaus Miškinio, meistriškai išverstais N. Gogolio, L. Tolstojaus raštų gamtos vaizdais.“

Labai svarbus įvykis mūsų gyvenime – Gaidelių kaime (Antalieptės seniūnija) pastatyti Energetikų kultūros namai. Juose buvo rodomi kino filmai, vykdavo koncertai, vaikai ir suaugusieji buvo įsitraukę į visuomeninę ir koncertinę veiklą.

Tėvelis buvo aktyvus kraštotyrininkas. 1965 m. parašė pirmąjį kraštotyros darbą respublikiniam konkursui „Ežerų kraštas uždegė žiburius“, kuriame pateikė mūsų regiono 10 metų apžvalgą. Šis darbas pelnė pirmąją vietą. Parengti šie darbai: „Po ežerų kraštą“, „Antalieptės apylinkių senovė“, „Liaudies talentas“, „Visuomeninių muziejų šviečiamoji veikla“ . Buvo išleistos šios knygos: „Zarasų kraštas“ (1973),„Utena“ (1976 m.), „Aplankykime šiaurės rytų Lietuvą“ (1985), „Stelmužė“ (1987). 1984 m. kartu su mamyte išleido leidinį „Zarasų rajonas“. Žinau, kad vadovavo paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, vėliau – Zarasų kultūros fondui. Jo pastangomis rajone įkurti trys visuomeniniai muziejai: 1969 m. Antalieptės vidurinėje mokykloje (dabar – daugiafunkciniame pastate), 1971 m. – poeto Antano Vienažindžio tėviškėje, 1986 m. –Energetikos muziejus Tiltiškėse. (Po malūno privatizacijos eksponatai buvo saugomi Zarasų krašto muziejuje, o 2017 m. dalis jų perkelta į Antalieptę ir ten atkurtas Energetikos muziejus.) Čia sukaupti eksponatai, rašytinė medžiaga išsamiai pasakoja apie energetikos ūkio vystymąsi Zarasų rajone, paties įkūrėjo pastangas ir darbus.

Tėvelis rūpinosi Stelmužės architektūros komplekso išsaugojimu, Stelmužės ąžuolo likimu.

Parašė apie 10 scenarijų dokumentiniams filmams: „Rasa kėlė pasagėlę“, „Grožio abėcėlė“, „Kur ežerai, ežerėliai“, „Nuopolio ratai“, „Rimties sargyboje“, „Virto ąžuolai“, „Drugelių šokis“ ir kt. Parašė ir knygą „Energetinė poema“. Apie jį sukurtas Lietuvos televizijos filmas „Visų pirma – aš inžinierius energetikas“.

Keliauti pradėjo nuo vaikystės, kai skaitė kelionės knygas. Vėliau aplankė 24 pasaulio šalis. Sugrįžęs apie tas keliones pasakojo, rašė, rengė susitikimus su moksleiviais, bendradarbiais, visuomene. Ėmėsi ir meninės fotografijos. 1978 m. surengė parodą „Sustingusios akimirkos“, o 1979m. – fotografijų parodą „Gimtojo krašto vaizdai“. Atgimimo metais vadovavo Zarasų kultūros fondui. Tėvelis savo jėgas išbandė ir tapyboje. Sukurta apie 250 paveikslų. Mėgstamiausios temos – rajono kultūros paminklai ir peizažai. 1989 m. surengta pirmoji paroda Zarasuose, 1990 m. – Vilniuje. Dar dvi parodos surengtos Zarasuose ir Utenoje 1993 m.

Buvo renkamas rajono tarybos deputatu, dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Fotografijos meno sąjungos, kraštotyros draugijos veikloje, to meto sąjunginėje, respublikinėje ir rajoninėje spaudoje paskelbė apie du šimtus publikacijų bei mokslinių darbų. Tėvelio žodžiai: „Nuolat jaudina klausimas, ar esame atidavę bent dalelę savosios duoklės kraštui, kuris maitina mūsų kūną ir sielą. Esu zarasietis, gimiau Salako valsčiuje. Kiek galėdamas bandžiau daryti ne tik savojo krašto energetikai, bet ir saugoti kultūros palikimą, jį populiarinti, įamžinti... Duoklė vienkartinė nebūna. Lašelis po lašelio ji atiduodama...“

Verta paminėti, kad, be visų šių darbų, tėvelis domėjosi ir filatelija, rinko senovinius pinigus, buvo medžiotojas. .

1994 m. prie namo Zarasuose pastatytas S. Karanausko stogastulpis A. Žilėno atminimui, Antalieptėje centrinė gatvė pavadinta tėvelio vardu".

Mirė Algimantas Žilėnas 1993 m.Palaidotas Antalieptės kapinėse.

Parengė Jurgis Dumbrava.