Česlovas Lenickas

Iš Energetika.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lenickas.jpg
Česlovas Lenickas apie save :

Gimiau 1933-iais metais gegužės 10-tą dieną Šėtos miestelyje, Kėdainių apskrityje, darbininkų šeimoje. Šėta vienas iš seniausių miestelių Lietuvoje. Pirmą kartą rašytiniuose istorijos šaltiniuose paminėtas 1362-ais metais, neseniai paminėjo savo 650 metų jubiliejų. Per Šėtą teka Nevėžio intakas Obelis. Mano vaikystės metais buvo plati, gili upė, tačiau išardžius Pakščių užtvanką, liko siauras upelis, kurį vietomis nesunku peršokti. Miestelis išsidėstęs abipus Obelio krantų. Remiantis 1922-ųjų metų žemės reformos įstatymu, miestelio pakraštyje buvo suformuota nauja gatvė su 50 arų sklypais. Vieną iš jų gavo mano tėvai, kuriame pasistatė gyvenamą namą, ūkinį pastatą, užveisė nemažą sodą. Tėvai – Stasys Lenickas (1906-1951) ir Aleksandra Minkštimaitė-Lenickienė (1908-1994) nebuvo baigę mokslų, tėvas buvo pramokęs dailidės amato, motina buvo namų šeimininkė.

Šėtoje bėgo mano vaikystės ir paauglystės metai. Prasidėjo 1940-ieji metai, ruošiausi rudenį pradėti mokslus vietos pradinėje mokykloje. Belaukiant rugsėjo pirmosios, birželio mėnesį teko pamatyti Sovietų sąjungos karius, kurių kolonos birželio 15-tą dieną Ukmergės gatve traukė į mūsų šalies gilumą. Mus vaikus tai domino, išbėgome prie gatvės stebėti. Kiek prisimenu, vaizdas buvo nekoks - vieni kariai sėdėjo automašinose, kiti vežimuose traukiamuose arkliais. Visi apdulkėję, nuvargę. Vis dėlto rudenį pradėjau lankyti Šėtos pradinės mokyklos pirmą skyrių. Mokslas truko neilgai, 1941-ų metų birželio 22-osios dienos rytą miestelis skendėjo dūmuose, degė beveik visi miestelio centre buvę mediniai pastatai. 1941-ų metų rudenį mokslas vėl prasidėjo nuo pirmo skyriaus. Skirtumas tik toks, kad šalį valdė nauja valdžia. Po trijų metų, 1944-ais metais grįžus sovietų valdžiai, toliau tęsiau mokslus Šėtos vidurinėje mokykloje. 1951-ais metais baigiau devynias klases. Tų pačių metų pavasarį mirė tėvelis. Visi gyvenimo sunkumai krito ant motinos pečių, šeimoje augo sesuo Aldona (1938 m.), kartu gyveno tėvo motina Julija (1865-1956). Visa tai suprasdama klasės auklėtoja Liucija Sereikaitė pasiūlė man vasarą pasimokyti dešimtos klasės atskirų dalykų, kad nuo rudens galėčiau mokytis baigiamoje vienuoliktoje klasėje. Auklėtojai padedant, pasimokęs vasarą, rugpjūčio mėnesį nuvykau į Kėdainių miesto vidurinę mokyklą, kur eksternu sėkmingai išlaikiau būtinus dešimtos klasės egzaminus. Rudenį pradėjau mokytis vienuoliktoje klasėje. Taip vienais metais sutrumpinau mokslą vidurinėje mokykloje. 1952-ų metų pavasarį sėkmingai išlaikiau brandos egzaminus ir rudenį įstojau į Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakultetą. Penkeri mokymosi metai netruko prabėgti. Per juos teko patirti visko – prisimenu kaip teko anksti keltis ir bėgti į parduotuvę stoti į eilę nusipirkti kepaliuką duonos. Malonu prisiminti penkerius metus dalyvavimo instituto akademinio choro repeticijose bei koncertuose. Ypač atmintina 1955-ų metų respublikinė Dainų šventė Vilniuje. 1957-ais metais baigiau mokslus instituto elektrotechnikos fakultete, įgydamas elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus kvalifikaciją. Reiškiu didžiausią padėką Motinai, kuri likusi viena, tais sunkiais pokario metais niekad nesuabejojo būtinumu, man ir seseriai siekti aukštojo mokslo. Sesuo Aldona 1960-ais metais baigė Vilniaus valstybinį Pedagoginį institutą, įgydama matematikos mokytojos kvalifikaciją. 1957-ų metų rugsėjo mėnesį pagal paskyrimą atvykau į Lentvario statybos montavimo kontorą, kuri buvo įsteigta Vilniaus regionui elektrifikuoti. Po pokalbio su kontoros viršininku buvau nukreiptas darbui Vilniaus rajone. Pirmasis projektas, kurį man teko įgyvendinti buvo Verusovo tarybinio ūkio elektrifikavimas. Į ūkio centrą teko pastatyti 10 kV įtampos oro liniją ir stulpinę transformatorinę pastotę su 320 kVa transformatoriumi. Šioje kontoroje, pervadintoje į Vilniaus valdybą, dirbau iki 1961-ų metų. Per trejus metus teko elektrifikuoti eilę gyvenviečių bei ūkio gamybinių objektų. Po kiekvieno objekto elektrifikavimo ir jo įjungimo į veikiantį elektros tinklą, smagu buvo stebėti vietos gyventojų džiaugsmą sulaukus šviesesnio, jaukesnio gyvenimo.

1960-ais metais buvau pervestas tolimesniam darbui į naujai įsteigtą ETL statybos-montavimo aikštelę. Čia teko dirbti vyresniuoju inžinieriumi, gamybos-technikos skyriaus viršininku. Pritrūkus personalo, buvau pasiųstas vadovauti 35 kV įtampos oro linijos iš Vievio 110/35/10 įtampos transformatorių pastotės statybai, kuri buvo skirta aprūpinti elektros energija pradėtus statyti Lietuvos elektrinės objektus.

1962-ų metų sausio mėnesį pradėjau dirbti Vilniaus elektros tinkluose (VET). Tais metais Vilniaus krašto elektrifikacija vyko sparčiausiais tempais. Visuose rajonuose, kurie buvo VET aptarnavimo zonoje, o ta zona tęsėsi nuo Druskininkų iki Zarasų, vyko didelės apimties visų įtampų, ypač skirstomųjų tinklų, statybos montavimo darbai. Siekiant geriau organizuoti elektros tinklų skyrių darbą, palengvinti jiems susitvarkyti su didėjančia darbų apimtimi VET buvo nutarta įsteigti centrinę remonto mechanizuotą stotį (CRMS). Aš buvau paskirtas jai vadovauti. Darbai vyko sėkmingai, didėjo personalo skaičius skyriuose (vėliau pervadinti rajonais), buvo steigiamos dispečerinės grupės, gamybiniai poskyriai. 1965-ų metų gruodžio mėnesį buvau paskirtas VET vyriausiuoju inžinieriumi. Šiose pareigose dirbau iki 1997-ų metų. Šis, virš 30-ties metų darbo laikotarpis buvo kupinas naujų, atsakingų darbų, reikalaujančių daug energijos, nemigo naktų, džiaugsmo ir liūdesio. Visų įtampų elektros tinklai ir toliau sparčiai plėtėsi, iškilo dideli reikalavimai įtampos kokybei, tinklų patikimumui užtikrinti. Per šiuos metus įsisavinta 330 kV įtampos elektros tinklų eksploatacija. Nutiestos pirmosios šalyje 110 kV kabelių linijos, atlikti ir kiti svarbūs darbai. Apie juos galima paskaityti „Lietuvos elektrifikavimo istorija II tomas (2013 m. laida)“, mano straipsnyje „Prisimenant žmones ir jų nuveiktus darbus, skirtus tiekti elektros energiją Vilniaus regionui“. Nuo 1997-ų iki 2004-ų metų dirbau vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, direktoriaus padėjėju, vyresniuoju specialistu.

Už ilgametį, sąžiningą darbą 1985-ais metais man suteiktas respublikos Nusipelniusio inžinieriaus vardas, o 2002-ais metais - Lietuvos elektrifikavimo pradžios 110-ųjų metinių proga įteiktas LR prezidento Valdo Adamkaus Padėkos raštas. 2004-ais metais, kovo mėnesį, baigiau aktyvią darbinę veiklą. Liko tik pensininko darbai ir pareigos. Malonu prisiminti, kad likimas man lėmė būti Vilniaus regiono spartaus elektrifikavimo, tolimesnės elektros tinklų plėtros bei eksploatacijos aktyviu dalyviu.

Keli sakiniai apie asmeninį gyvenimą. 1960-ais metais vedžiau Danutę Širvinskaitę (1937 m.), kuri sėkmingai derindama darbus šeimoje ir moksle, 1968-ais metais baigė Vilniaus Universiteto (VU) Medicinos fakultetą , įgydama gydytojos kvalifikaciją. Užauginome dukrą Ramunę ir sūnų Andrių, kurie taip pat sėkmingai baigė mokslus VU, įgydami atitinkamai gydytojos ir finansininko kvalifikacijas. Džiaugiamės trimis anūkais: Ramunės sūnumi Roku bei Andriaus dukromis Ieva ir Dominyka. Dabar visos mano vasaros ir žiemos skirtos darbui sode, malonu yra kapstytis tarp vaismedžių, gėlių, augalų. Taip pat iki „grabo lentos“ esu ištikimas krepšinio klubo „Žalgiris“ fanas. Kiek leidžia jėgos ir sveikata, nepraleidžiu nei vienų šio klubo rungtynių.


Inž. Česlovas Lenickas